Vasaros beieškant

Radau kur vasara iš Lietuvos pabėgo – ogi prie viduržemio jūros;) Teko pabuvoti savaitėlę Ispanijoje, Andalūzijos regione. Tad trumpai apie kelionę.

Trečiadienį (Spalio šeštą) perpiet kilau iš Kauno ir, Londono oro uoste persėdęs į kitą lėktuvą, vakarop nusileidau Picasso gimtinėje – Malagoje. Nors buvo sutemę, lauke oro temperatūra buvo gal kokie 24 laipsniai, palyginus kai Lietuvoje daugmaž penki. Puiku, vasarą rasti pavyko, bent jau jos pėdsakus, nes vasaros sezonas jau pasibaigęs (o ten jis tesiasi aštuonis mėnesius!). Neilgai trukęs, su bilietu dantyse, traukinuku išdardėjau į miestelį Fuengirolla kur gyvena Martynas, pas jį ir apsistojau.

Ketvirtadienio tikslas – įsikabarot kuo aukščiau į kalnus:) Pakilom dar prieš aštuonias ir po poros valandų, miestelyje Marbella žvelgėm į debesyse pasislėpusias kalnų viršūnes, vieną jų bandysim pasiekt. Pakeliui dar iš kažkokio žmogelio nusipirkom nektarinų ir iškeliavom. Teko įveikti apie aštuonis kilometrus siauručiu ir vingiuotu kalnų keliuku kol pasiekėme kokią tai apžvalgos aikštelę, virš kurios ant olos išdidžiai dairosi plieninis kalnų ožys. Sugaišom apie tris valandas, jėgų beveik nelikę, visgi nemažas išbandymas laibams “kompiuteristų” kūneliams:D Pasižvalgėm, pasifotkinom, užkandom. GPS prietaisas rodo kiek daugiau nei 900m aukštį, nusprendėm kad žūt būt reikia pasiekti tūkstantį. Paslėpėm kuprines krūmuose ir nustriksėjom per akmenuotus brūzgynus (takelio jau nebebėr) aukštyn, visai kitas reikalas be nešulių. Po neilgų penkiolikos minučių jau išdidžiai sėdėjom ant skardžio o GPS rodė 1011m aukštį virš jūros lygio, kuri beje matėsi tolyje. O tai pirmas kartas gyvenime, kai būnu kalnuose! Ir taip gera sėdėti ant tos uolos, po kojomis matyti kalveles per kurias kažkur driekiasi takelis Marbellos miestelio link. Et, noriu atgal:) Žemyn nusileist buvo kur kas paprasčiau, spėjom su šviesa. Po šios kelionės dar tris dienas kojos sunkiai lankstėsi.

Na o kitos dienos palyginti ramesnės, aplankėm miestelius Marbella, Mijas, ir Malaga, taip pat išvaikščiojom Fuengirola kuriame buvau apsistojęs. Malgoje buvome užsukę į Picasso muziejų, bet kai ispanų kalbos žinios praktiškai niekinės, tai sugebėjom nusipirkt bilietųs į kažkokią neteisingą ekspoziciją, kur buvo eksponuojamos visokios pagrinde sovietinės knygelės vaikams, nelabai įdomi paroda pasirodė:) Vėliau dar kiek teko pakankinti kojas, kol įlipome į kalvą, ant kurios pastatyta pilis. Vaizdai irgi nepakartojami, matosi visa Malaga, jūra ir kalnai priešingoje pusėje. Buvome ir prie pilies ir Fuengiroloje, mažesnė tokia, vienoje skylėtoje sienoje galybė balandžių apsigyvenę. Dar verta paminėti, kad visą atostogų laiką vyko kažkokia Fuengirolos miestelio fiesta, tad vakarais gatvėse pabirdavo tuntai kokiom tai matyt tradicinėm suknelėm pasipuošusių moterų, merginų ir mergaičių, gražu ir neįprasta Lietuvio akiai. Viskas ten toj Ispanijoj neįprasta, įvairios palmės vietoj mūsų įprastų liepų ir kt lapuočių medžių, kalnuose pušys visai kitokios nei pas mus, o dar kaktusai ir kiti nematyti augaliuikai, daugybė driežų, sako ir gyvačių bei skorpionų galima užmatyt, bet nepavyko, tik maldininką buvau sutikęs ant uolos. Paskutinę dieną prieš išvykstant nukakom į miestelį Mijas, laabai gražutis toks, įsikūręs kalno šlaite puskilometrio aukštyje. Siauros gatvelės, namų sienos vieningai balta spalva išdažytos.

Tai trumpai taip atrodė tos atostogėlės. Keletas nuotraukų: