Pėškute Šiaurės Žemaitija

Laba diena, šį savaitgalį pavyko sudalyvauti labai šauniame žygyje šiaurinės Žemaitijos krašte. Keliavome septyniese susibėgę iš įvairių Lietuvos kampelių.

Kelionės pradžia Žagarės miestelyje, kur dalis atvykome autobusu, dalis senu golfuku į kurį sumetėme savo sunkias kuprines, taip smarkiai palengvindami kelionę. Taigi, keletą valandų pasisukiojome po minėtąją Žagarę, apėjom dvarą, žirgynus, užklydom į baltutę Senosios Žagarės šv. Petro ir Povilo bažnyčią, joje dar įlindom į kriptą kur guli Barboros Žagarietės karstas. Apie ją kažkiek papasakojo sutiktas bažnyčios prižiūrėtojas, sako buvo Barbora labai geros širdies ir rūpinosi visais, kuriems tik reikėjo pagalbos, tačiau mirė sulaukusi vos dvidešimties. O mirė, kaip prižiūrėtojas sakė, gelbėdama savo skaistybę iššoko pro langą. Vietos žmonės tiki jos stebūklingomis galiomis, meldžia sveikatos, gerų egzaminų rezultatų ar dar ko:) Prieš paliekant Žagarę užklydome į sodybą, kurioje stovi turbūt daugeliui iš nuotraukų matytas namas apkaltas visokiais bliūdais. Tik dabar didelė dalis puodų nurinkti ruošiantis remontui, mat, sako, šalta žiemą pasidarė po to, kai kažkoks traktorius atsitrenkė į sieną. Šeip gan įdomi viečikė, tarp eksponatų turi bulvių maišą su svastika ir dar turi kažkokią šventą žydų knygą. Baigę visas ekskursijas po Žagarę iškeliavom kaimo keliukais, pagal planą ėjome link Martyniškių tvenkinių (±13km), bet teritoriją prazondavęs golfukas rado geresnę vietą nakvynei prie Švėtės upelės, netgi suderino su žemės savininkais, kad galima kurt laužą ir pleškint miško sausuolius. Vėliau ir pats šeimininkas buvo prisistatęs, kuris savo išvaizda ir kalbėjimo maniera kažkodėl man labai priminė Charlie Sheen’ą, palinkėjo gero vakaro. Taigi, neilgai trukus ant laužo garavo du pilnutėliai puodai moliūgų sriubos, visos neįveikėm nors ir buvo be galo gardi, užtat liko pusryčiams.  Sekančią dieną žygio vadė nuteikė, kad teks tipent kažkiek ten dvidešimt kilometrų ir nieko per daug įdomaus nepamatysim, tai taip ir iškeliavom laukais, miškais bei pievom visokiom. O keliavom link Sablauskių tvenkinio. Praktiškai visą dieną taip ir prakeliavom, nesutikę jokio didesnio kaimo ar šeip kokio mandresnio objekto. Artėjant prie kelionės tikslo priėjome Menčių klinčių karjerą. Sukaupę likusias jėgas nusukome jo pažvalgyt – tolumoje matėsi statūs skardžiai likę kasant klintis. Artėjant prie jų ir pradedant suvokti, kokio tie skardžiai dydžio, galėjai ir suabejot, kad čia Lietuva. Priartėjus prie tų, sunkiai suvokiamo dydžio skardžių, laimingos šypsenos jau nebegalėjau paslėpt nuo savo veido:) Suradęs kažkiek nuožulnesnį šlaitą ir šiaip ne taip prasibrovęs pro tankią šaltalankių užkardą užsikabarojau skardžio viršun. Vaizdas nepakartojamas, po kojom keliasdešimt metrų laisvo kritimo jei sugalvotum paslysti, apačioje nedideli ežerėliai, tolėliau dar aukštesni, aklinai apaugę šaltalankiais, kalnai belaukiantys jau senai iš zenito pasitraukusios saulės. ech. Nusileidus jau jaučiausi be galo patenkintas kelione, buvo viršyti visi lūkęsčiai. Nusprendėm dar paėjėti gilyn į karjerą, nors ir išreiškiau Mildai abejonę, kad vargu ar ką įspūdingesnio bepamatysime. O pasirodo klydau, ir labai klydau. Kiek paėjus, už posūkio, atsivėrė nauji vaizdai, privertę aiktelėti kone kiekvieną išlindusį iš už posūkio, net smagu buvo stebėti – kieno reakcija bus išraiškingesnė. Vaizdas galbūt priminė iš nuotraukų matytą rausvą amerikos didįjį kanjoną. Artinantis prie jo užnugaryje išgirdome skalyjant šunis, kurių vienas atrodė ganėtinai grėsmingai, kažkas net sušuko, kad ten hiena:) Neišsigando turbūt tik Milda, kuri nejučiomis pradėjo artintis šunų link. Vėliau pasirodė ir žvėrelių šeimininkas – karjero sargas. Supažindino su šuneliais, grėsmingiausiai atrodęs dūmo spalvos šuo Meškis iš tikrųjų buvo mielumo įsikūnijimas, o kiek mažesnė šunelė Berta kiek piktesnė, bent jau bandė tokią vaizduoti, abu atklydėliai iš nežinia kur. Sargas papasakojo šį bei tą apie karjerą, apie tai kaip ten kas kasama sprogdinama ir panašiai. O kas smagiausia, sulaukėme pasiūlymo įsikabaroti į didžiulio ekskavatoriaus strėlės viršūnę, 70metrų aukštis! Tokie agregatai tėra tik trys Lietuvoje.  Tame karjere jis skirtas nukasti dvylika metrų juodžemio, kuris dengia klinčių klodus, vėliau klintys sprogdinamos įšgręžus trisdešimt metrų gylio skyles. Tai va, nieko nelaukę kylame link minėtojo ekskavatoriaus jei jį taip galima vadinti. Mašina be galo įspūdingų matmenų, variklių patalpa kone sporto salės dydžio. Pamiršę visokias aukščio baimes užsikabarojome į strėlės viršūnę. Iš ten jau puikiai matosi visa karjero teritorija su savo skardžiais ir šaltalankiais apaugusiais kalnais. Apačioje būnant neatrodė, kad būsime pakilę tiek aukštai. Sunku aprašyti žodžiais, kokie jausmai ir mintys tada sukosi galvoje. Retai kada likimas pamalonina tokiais netikėtais nuotykiais:) Nusileidę dar kiek pabendravom su sargu bei jo mielais šuneliais ir patraukėm kurdintis nakvynei prie tvenkinio. Dabar jau tikrai buvo išnaudotas visas jėgų rezervas, bet kažkokiu būdu buvo sugalvota pasinaudoti golfuko privalumais – sušokom septyniese, trys ant kapoto, trys viduje, du bagažinėje:D Kelis kilometrus taip ir nuriedėjome, įsikūrėme prie vandens, išsimaudėm, išsivirėm makaronų su konservais ir miegot.

Na, mano pasakojimas kaip ir baigiasi, sekančią dieną pusryčiams manų košė su migdolais (manau retokai pasitaikantis patiekalas gamtoje:), na o vėliau buvau golfuko vairuotojas ir vakarop atsiskyriau nuo žygio. Įspūdžių užteks dar ilgam, ačiū visiems pakeleiviams, tikiuosi kad dar bus tokių žygių ir ne vienas. Dar ką galiu paminėti, kad kelionėje nebuvo nė lašo alkoholio:) 

1 thought on “Pėškute Šiaurės Žemaitija

Leave a Reply