Ankstų Lapkričio 29osios rytą nusileidome Bankoke, palikę beprasidedančią žiemą Lietuvoje. Mus pasitiko tokia šiluma, kokia gimtinėje džiugina tik retkarčiais. Šiaip ne taip įveikę kelis kilometrus pėščiomis susiradome iš anksto užsakytą kambarėlį svečių namuose, kur jau laukė katinu pasivertęs Karalius.
Lokaciją pasirinkom apie trys kilometrai nuo turistų šurmulio – Khaosan Road. Tad ramiai smigom atsiimti miego, prarasto per daugiau nei parą trukusią kelionę. Vakarop atgavę jėgas nupėdinom centran, pasibaisėjom Khaosan Road šurmuliu ir grįžom namo sukaitę ir pavargę. Užtat pakeliui nusipirkom ketvirtį pačio skaniausio pasaulyje ananaso (vėliau paaiškėjo, kad čia visi ananasai patys skaniausi).
Sekančią dieną pusryčiams vėlgi buvo pats skaniausias ananasas. Ir tądien mums pavyko būti labai gudriem – išsiaiškinom, kad už dešimties minučių kelio, prie upės yra uostas, kur įsėdus į oranžine vėlevėle papuoštą laivelį ir sumokėjus 14 batų (~37ct), galima greitai ir patogiai nuplaukt į centrą ir kitas lankytinas vietas. Tai pradžiai nuplaukėm iki kažkokios svarbios šventyklos, apėjom aplink tvorą – pagailėjom pinigų, o ir šiaip nebuvom labai padoriai apsirengę, kad eiti vidun. Plius vyko šventyklos remontas – visa apkrauta pastoliais. Toliau tęsėm mandrystes ir persikėlėm kitokiu keltu į kitą upės pusę, kainavo po 3 batus. Kitoj pusėj ėjom ieškoti Karaliaus namų. Kaip ir radom, bent jau tvorą. Prie pagrindinių vartų daugybė gedulo spalvom (juodai/baltai) apsirengusių žmonių, taigi vidun irgi nėjom. Ir šiaip, vargu ar būtų įleidę tokias baltas varnas. Tęsdami kelionę link centro radom universitetą, tiksliau jo valgyklą, kur patiekalai po ~30 batų (pigiai), pasisotinom, nebuvo patys skaniausi virtuvės šedevrai, bet už tą kainą suėjo.
Pasiekę centrą išbandėm sprando/nugaros masažą, kaip pirmam kartui po pusvalandį. Nusirengt nereikėjo, visai patiko, į pabaigą vos nugaros pusiau neperlaužė ir kikeno, kai man kaulai subraškėjo. Karolina gailėjosi, kad ėmėm tik pusvalandį. Kitą dieną pridaviau Karoliną ten pat valandai, paskui gyrėsi kad išrengė ir aliejais ištrynė, žodžiu patenkinta visa. O aš tuo tarpu ėjau nusipirkt šlepečių, 200 batų (brangiai). Tada paršlepsėjau atgal iki masažo salono ir užsisakiau pusvalandį kojų masažo. Per tą laiką, kažkoks naglas kinietis pavogė mano naujutėlaites, su dar net nenuklijuotom etiketėm, šlepetes (Tailande daug kur reikia palikti batus/tapkes lauke prieš einant į vidų). Labai nuliūdau, susirūpino ir visi masažuotojai, paklausė kiek sumokėjau, nusistebėjo, pradėjo ramint, kad tuoj viską sutvarkys ir skambino kažkam, tada kurį laiką nieko neveikė ir galiausiai su apgailestavimais įteikė man 200 batų. Net širdis suspurdėjo, kokie jie geri. Tada nusipirkau tokias pat šlepetes pigiau, skirtumą parnešėm atgal ir visi linksmi pasifotkinom su personalu. Toliau patraukėm link kinų kvartalo, kuris tiesą pasakius spėjo palikt nemažą įspūdį savo chaosėliu ir dydžiu.
Tik gaila, kad neturėjom laiko daugiau po jį pamaklinėt – jau vakarėjo ir norėjom spėt į upės taxi su oranžine vėlevėle, kad patogiai ir pigiai nukakt namo. Laivo konduktorė pradėjo panikuot, kai mes neišlipom kažkurioj stotelėj, kur išlipo visi turistai. Parodžiau žemėlapyje, kur mes plaukiam, konduktorė leido suprast, kad nieko neįžiūri ir pakvietė jaunesnį pacanėlį su aštresnėm akim, kuris patvirtino, kad viskas ok, kad žinom kur plaukiam. Parplaukėm, surijom patį skaniausią ananasą, išsimiegojom ir kitą dieną patraukėm ieškot autobusų stoties.
Stotis apie dešimt km nuo centro, tad stabdom taksi – dukart siūlo nuvežt už 150 batų, bet primygtinai sakom “meter, meter” ir nuvažiuojam už 80 batų. Perkam bilietus į naktinį autobusą į Ranong, sukainuoja po 410 batų, manrods normali kaina. Autikas toks pomandris, su masažuojančiom kėdėm ir davė pledus apsiklot, davė vandens, sulčių ir dar bulkutę su kokosų įdaru.
Labanakt. Į kinų kvartalą dar reikės sugrįžti. Fotkių šįkart nėra.
Leave a Reply