Savaitgalis Armėnijoje

[Čia tęsinys šio pasakojimo]
Taigi, penktadienio rytą visi keturi susiradome padriką autobusų stotį, iš kurios kursuoja maršrutkės į Jerevaną – Armėnijos sostinę. Gan lengvai pasiduodame įkalbami važiuoti ne maršrutke, o taksi – kainuoja vos brangiau, o laisvės daugiau. Vairuotojas armėnas, ramus toks, tylus, bet Maja turėjo gal milijoną klausimų, tai pokalbiai netilo visą kelią. Už papildomą mokestį sutarėm prasukti pro Sevaną – didžiausią ežerą Kaukazo regione kuris tyvuliuoja 1900m aukštyje virš jūros lygio ir užima šeštadalį Armėnijos teritorijos. Sevano miestelis kurortinis, bet sezonas jau pasibaigęs, tai aplink viskas uždaryta, žmonių nėr. Įsiropštėm į kalvelę nedideliame pusiasalyje, ant kurios senutė akmeninė šventyklėlė, aplink vandenys, o už jų didesni ir mažesni kalnai. Verta paminėti, kad važiuojant link Sevano, kelias kažkuriuo metu priartėjo prie Azerbaidžiano sienos ir ties vienu kalnu buvo du pasirinkimai – arba patogus kelias aplink kalną, arba vingiuotas per kalną. Pasirinktas pastarasis, nes ties išsišakojimu vairuotojas užklausė vietinio – “ar nešaudo aname kelyje?”. Sakė mums nesuprast to konflikto tarp armėnų ir azerbaidžianiečių, ir patarė nevažiuot pas juos su Armėnijos antspaudais pase. Vakaryn jau buvome Jerevane, paleido daugmaž centre. Mestas nustebino – tikėjomės panašaus bardako, kaip Tbilisyję, o radome tipišką tvarkingą vakarietišką miestą su daugybe parduotuvių, barų ir drausmingu eismu gatvėse. Kilo šiokių tokių nesklandumų kol išsiaiškinom dėl nakvynės – buvom lyg ir sutarę butą nuomai, bet atvažiavus paaiškėjo, kad jo gyventojai nusprendė pasilikti ilgiau. Tada matyt prasidėjo prekyba mumis – perskambino kelis kartus skirtingi žmonės, bet galiausiai sėdim dešimtaukščio namo aštuntam aukšte, bute su “euro remontu”, pro langą tolumoje matosi snieguota Ararato viršūnė. Nusimetę kuprines išlindom laukan, susiradom kažkieno parekomenduotą Iraniečių bariuką, toks visai nieko, bet baisiai prirūkytas. Ten sulaukėm Majos bendradarbio draugelio armėno vardu Mikhitar ir tada nuėjom į ramesnę vegetarų kavinę papliurpt. Armėnas pasisiūlė kitą dieną aprodyt apylinkių. Nuvažiavom prie Garni šventyklos, pastatytos ant tarpeklio krašto. Tas tarpeklis turbūt labiausiai ir patiko iš visos viešnagės Armėnijoje – pasakiški vaizdai, kalnai, rudeniniai medžiai. O tarpeklio uolos specifinės, tokiais akmeniais koriais išbyrėjusios – nuotraukose matosi. Sakė ten buvo mėgiama kopinėtojų uolomis vieta, bet kažkada valdžia uždraudė tokią veiklą, kad neniokoti tų uolų. Nusileidus apačion, ta gamtosaugine tema buvo konfliktukas kilęs – Mikhitar pastebėjo ant atokesnės kalvelės du “brakonierius” besiruošiančius vogti akmenis, kurie pasirodo vertingi ir juos noriai perka oligarchai savo namams statyti. Pamatęs juos, mūsų draugas armėnas pradėjo kažką šaukti tuo pačiu filmuodamas telefonu. Tiedu banditai pradžioj pasislėpė, vėliau vienas nusileido, o likęs užsitempęs maikę ant galvos vis bandydavo vogčiom žvalgytis. Armėnai kokį pusvalandį aiškinosi, mosavo rankom, ale taip palyginus ramiai, nerėkavo, tiesiog smarkiai pakeltu tonu vis kažką bandė vienas kitam įrodyti. Lietuvoje tokioje situacijoje jau senai būtų kilęs bokso turnyras.. Galiausiai kažką susitarę, šiaip ne taip išsiskirstė ir patraukėm toliau žvalgytis. Ale po dešimties minučių vėl prisivijo brakonierius su “niva” be numerių, pratęsė ginčą dar dvidešimčiai minučių, bet nieko naujo – skėsčioja rankom, penkis kartus paspaudžia ranką vienas kitam atsisveikinimui bet vis atsirasdavo neišsakytų žodžių.. O istorijos brakonieriaus buvo, kad čia jo močiutės kapui akmenėlių reikia ir pan., galutinu rankų paspaudimu sutarė, kad Mikhitar nedės internetan video, kur matosi jų veidai. Vėliau dar nuvažiavom  į Gegardo vienuolyną, įkurtą tame pačiame Garni tarpeklyje dar IV amžiuje. Seniausios patalpos įkurtos tiesiog uoloje, kai kur viduje atmosfera tokia net sakyčiau baugi – kelios žvakės vos apšviečia sienas, ant kurių iškalti visokie kryžiukai ir žvėriukai. Venoje erdvikėje buvo kerinti akustika, pataikiau ten atsidurti kuomet viena mergina minutėlei pusbalsiu užgiedojo, skambėjo neapsakomai, o dar ta prieblanda.. gaila kad labai trumpai. Vėliau sočiai pavalgėm ir namo. Sekmadienį prasiėjome per miestą iki turgaus. Pakeliui lyg ir nieko įspūdingo nepastebėjau. O pats turgus stebėtinai tvarkingas, kiek primena mūsiškius miestietiškus, bet ten prekės išradingiau ir gražiau sudėtos. Prisipirkom figų, granatų ir dar kažko. Prieš išeinant užkalbino vienas pardavėjas, netrukus stovim jo sandėliukyje ir ragaujam granatų vyną, ragaujam vytintą dešrą, ragaujam persikų degtinę – žiauriai skani, ta proga dar įpila.. išeinam įkaitusiais žandais ir nešini vynu bei dešra. Pasigaunam taksi, kad nuvežtų iki stoties. Taksistas vos vairo iš rankų nepaleido, kai pasakėm kad iš Lietuvos. “Kaunas, Šiauliai” sako, buvo paauglystėje ir ten ir ten – bokso varžybose, sovietų čempionas ar pan. Apgailestauja, kad išvykstame. Stotyje suraitom po kebabą, atsimojuojam su Araratu ir grįžtam į Gruziją, visą kelią saldžiai pramiegojau.
Viskas, sekantį kartą Armėnijoje reiks į kokį nors mažesnį miestelį važiuot..