Rudeniui beįpusėjant sugalvojau palėkt Gruzijon, taip pusiau ekspromtu, be konkretaus plano. Lengvinanti aplinkybė – nakvynę pasiūlė, prieš pusmetį, kartu su savo dviem katėm į Tbilisį išsikrausčiusi draugė Maja. Taigi, skrydis penktą ryto iš šeštadienio į sekmadienį. Ne pats patogiausias laikas, o dar gavosi taip, kad išvakarėse buvau pasišovęs vaidinti DJ ir pasukioti kompaktus valandėlę-kitą bare “Akivarai”. Žodžiu, atsibeldžiau į barą su kuprine pilna sūrių ir dešrų lauktuvėms. Vakarėlis gavosi ganėtinai linksmas, net nesinorėjo pasišalinti šokių įkarštyje. Dėkui Ingulei, kuri pasisiūlė su savo kosmine mašina nuvairuot iki oro uosto. Pakeliui dar užsukom į “Jamaiką” aplankyti ten dirbančio bičiulio Cipario ir atsispauzdinti bilieto. Neužilgo jau stoviu eilėje prie oro uosto kontrolės ir išgirstu kažką šaukiant mano vardą – žiūr, o gi šimtą metų nematyta Ramunė šypso. Sako “aš ne tik žinau kur tu skrendi, bet ir kur miegosi!”. Akimirką spoksau nieko nesuprantančiu žvilgsniu, tada Ramunė paaiškino, jog per “couchsurfing’ą” susirado nakvynę pas lietuvaitę Mają. Neįtikėtina. Vilniuje nesugebame susitikti, o čia še tau – po ilgos ir varginančios kelionės jau sėdime pas Mają Tbilisyje, gurkšnojam arbatą ir juokiamės iš tos nuostabos. Vakare dar truktelėjom vynelio, tiek, kad pramiegojau visą pirmadienį. Tuo tarpu Ramunė su kolege Vilija iškeliavo link Kazbegio. Vakare Maja užrodė porą labai gražių barų, visiškai netikėtose vietose. Tokiuose kur šiaip netyčia neužeitum – daugmaž lendi į, atrodo, atsitiktinę laiptinę, o ten antrame aukšte pravėrus duris papuoli į iš didžiulio erdvaus buto padarytą kavinę/barą su antikvariniais baldais, gėlėtom sienom, puošniom liustrom ir t.t. Žodžiu, pramiegojau ir antradienį. Trečiadienį iš kalnų grįžo Ramunė su Alina, nusimetė namie kuprines ir tada patraukėm vakarieniaut, nusprendėm neiti pagrindine (Rustaveli) gatve, o sukti skersgatviais. Galiausiai gavosi, kad įlipom į kalną, ant kurio stovi televizijos bokštas.. Ten be bokšto dar radom rūke pasislėpusių dinozaurų, didžiulį velnio ratą, dramblį. Nusileidom funikulierium. Žvėrišką alkį užkimšom šašlykais, troškulį alum numalšinom.
Kitą dieną trise nuvažiavom į Sighnagi miestelį Kahetijos regione. Paleido prie vienuolyno pora km nuo pačio miestelio. Apėjom teritoriją gal per dešimt minučių ir patraukėm miestelio ieškoti. O aplink rūkas tirščiausias, karts nuo karto koks šuva pasivaidena. Įdomus dalykas, kad pusė automobilių važinėja be šviesų nepaisant, kad ir taip per rūką beveik nieko nesimato. Miestelio centrinė dalis gan švariai sutvarkyta. Bet vistiek kas trečias namas negyvenamas. O į pakraščius nuklydus jau fainiau, viskas sutriušę, moteriškės paniurusios, vaikai ir diedukai linksmi. Dienai įsibėgėjus saulė išbaidė rūką ir tada pasimatė, kad miestelis yra ant kalvos, apjuostas mūrine siena su bokšteliais. Visai gražūs vaizdai aplink, o horizonte didžiuliai kalnai snieguotom viršūnėm. Prieš išvykstant dar nusipirkau rašalo spalvos vyno iš pardavėjo, kuris sužinojęs, kad iš Lietuvos esu, išvardino gal tris pavardes lietuvių, su kuriais tarnavo. Tada ta proga dar įpylė porą čierkelių čiačios ir davė sausainį užsikąst. Maršrutkėn sėdau sušilusiais žandais. Ten pakalbinau šalia sėdinčią panelę, papasakojo, kad prieš porą metų atsikraustė į Tbilisį iš Murmansko(!). Sakė nusibodo propaganda ir kad žmonės tokie patiklųs, na ir dėl oro dar. O Tbilisyje dresuoja šunis ir vargo nemato, klientų netrūksta.
Grįžę po bokaliuką ir miegot, o kitą dieną (penktadienį) Maja nusimuilino nuo darbų, tada keturiese sėdom į Taksi ir išvažiavom į Jerevaną.