Vieną dieną, grįžtant iš turgelio, pakelės pievelėje pamatėm būrį žmonių su paukščiukais narveliuose. Stabtelėjom pasmalsaut. Žmonės paukščiukų narvelius tvarkingai kabino ant specialių kabyklų, sustatytų keturiomis eilėmis. Paukščiukai vienos veislės, užtat narveliai visi unikalūs, vienas už kitą gražesni rankų darbo kūriniai. Iš akies paskaičiavus buvo sukabinta apie šimtas narvelių. Tada visi atsitraukė už apsauginės juostelės, kuri juosė narvelių kabyklas, daugmaž keturių metrų atstumu. Atlaisvėjusioje teritorijoje arčiau paukščiukų liko šeši “vertintojai”, o vienoje pusėje per vidurį įsitaisė švilpuką įsikandęs sekundantas. Jis švilptelėdavo ir tuo pačiu įmesdavo kiaurą geležinį bliūdelį į vandens pripildytą skaidrų cilindrą. Kai bliūdelis nuskęsdavo, sekundantas dar kartą švilptelėdavo. Per tą laiką šeši vertintojai išklausydavo pasirinktus paukščiukus ir įvertindavo jų čiulbėjimo dažnumą, melodingumą ir gal dar kokį parametrą. Užrašydavo rezultatą ant lapelio, prisegto prie atitinkamo narvelio. Tarp sekundanto švilpukų paukšiukų šeimininkai leisdavo keisšiausius garsus ragindami savo paukščiukus čiulbėt. Ir tokia procedūra tęsėsi gerą valandą. Neįsivaizduoju, kaip tie vertintojai išskiria reikiamo paukščiuko čiulbėjimą iš to viso triukšmingo chaosėlio. Po valandėlės skelbiama pertraukėlė ir nukabinami pralaimėję paukščiukai. O tada prasideda superfinalas, kuriame dalyvauja likę dvidešimt narvelių. Pasibaigus turnyrui šauniausių čiulbuonėlių šeimininkams padalinami pinigai iš sumesto prizinio fondo ir visi išsiskirsto.
Vėliau, važinėjant po apylinkes, teko pastebėti mažesnių turnyrų, kur dalyvauja koks dvidešimt paukščiukų ir vienas stebėtojas. Atrodo gan populiari pramoga tarp vietinių, o laimėtojams neblogas pasipelnymo šaltinis.