Normalūs kalnai prasidėjo kirtus Da upę kažkur kairėj Vietnamo pusėj nuo Hanojaus.  Ten vieną naktį išmiegojom kažkokiam niekuo neišsiskiriančiam miestely ir tada patraukėm nedideliu keliuku. Tuo keliuku valandlėlę vingiavom aukštyn ir vis dar matydavom savo nakvynės kaimą, taip vingiavom nuo ~500m virš jūros iki 1700m+ kol kaimo nebesimatė. Ten viršuj, kai keliukas ėjo daugmaž kalno ketera, įstrigo vaizdas, kaip panosėj debesėlis vienu kalno šlaitu pakilo, persirito keterą ir pradingo saulėje. Ir tai vyko vos už poros šimtų metrų, pakerėjo. Pastypčiojom ten dar valandėlę su plačiom šypsenom ir patraukėm toliau. Mažas asfaltuotas keliukas vingiavo aukštai kalnuose vis nesileisdamas žemyn. Važiavosi lėtai – sunku nesižvalgyti, kaip aplink taip gražu. Tądien buvome numatę važiuoti apie šimtą kilometrų, žemėlapyje pirmas trečdalis kelio atkarpos buvo pažymėtas plona linija, o likęs storesne – suprask, pradžioje kelias prastesnis o toliau geras.
 
 
Gavosi atvirkščiai. Pirmas trečdalis buvo tvarkingas asfaltuotas keliukas, o tada posūkis, kažkokiu akmenuotu šunkeliu. Na bet atgal sukti nesinori, tad bandom važiuot. Išties ta atkarpa gavosi viena įsimintinesnių ir savo vaizdais ir sudėtingumu per visą kelionę. Kelias kartais būdavo vien akmenys ir dar kyla aukštyn arba leidžiasi žemyn, kartais kelią pastodavo kokia akmenimis nuklota upelė skubanti žemyn nuo kalno, tiesiai per kelią. Kartais tekdavo pervažiuoti siaurą, vos kelių metrų ilgio, bet palei pat kalno šlaitą einantį tešliną takeliuką, nes likusi kelio dalis užvirtusi akmenimis – adrenalino iki ausų:) Keliui artėjant į pabaigą, pradėjom leistis žemyn, bet sudėtingumas nemažėjo. Ten prasilenkėm su vietiniais, kurie iš kalnų tempė kažkokius šviežiai ir tvarkingai iškastus kelmus su visom šaknim ir pora metrų medžio kamieno. Tą kelmą prisitvirtina prie motociklo ir veža žemyn. Nelabai supratau, kas ten per biznis kad tiek vargti ir vos ne gyvybe rizikuoti leidžiantis žemyn tokiais keliais, bet matyt verta. O kelią tai sunku keliu pavadint – vieni akmenys. Karolina daugiau eidavo pėškom, nei ant motociklo sėdėdavo. Kaip nekeista, praktiškai visą kelią pavyko įveikti be didesnių problemų, bet likus gal kilometrui iki nakvyės vietos visgi išsidrėbėm kažkokiam tešlinam miško keliuky. Nesusižeidėm, bet buvom molini iki ausų. Fotoaparatas irgi molyje gerai išsimaudė – krapsčiau vėliau su adata purvą iš mygtukų.
 
 
Toliau kelias dienas keliavom iki SaPa miestelio. Tai turbūt labiausiai turistų lankytina vieta Vietnamo šiaurėje. Tas miestelis isikūręs beveik poros kilometrų aukštyje tarp kalnų. Aplink visokios ryžių terasos ir kitokie grožiai. Bet mes keliavom ne sezono metu, kai ryžiai dar nesusėti ir visur tvyrojo rūkas, tad nelabai ką pamatėm. Tik pajutom, kad turizmas smarkiai ten įsisiūbavęs. Nakčiai apsistojom žemiau Sapos esančiam kaimely, vadinamame “homestay” kur turėtum nakvot kartu su vietinių šeimyna tradiciniame jų name. Ale veitiniai pajutę pinigų skonį stengiasi kuo daugiau iš to biznio išpešti. Tad nakvojoma tradiciniame name, bet ne kartu su šeimyna o su kokiais dvidešimčia turistų susiskirstę į iš fanieros sukaltus kambariukus. Turistai patenkinti, bet kai žinai, kad gali būti žymiai geriau tai kažkaip nefaina.
 
Iš Sapos patraukėm link HaGiang, kur dar kelionės pradžioje per workaway.info bandėme susiorganizuoti savanoriavimą naujai besikuriančiame “homestay”, bet kelionė iki šiaurės užtruko dvigubai ilgiau, nei galvojom, tad sutarėm ten apsistoti porai naktų. Va ten tai buvo normalus “homestay” – tradicinis didelis medinis namas kaimelyje tarp kalnų. Kaimelyje gyvena dvi etninės mažumos – Thai ir Red Dao. Patys vargu ar būtume radę kelią iki kaimelio, tad mus pasitiko vaikinukas ir palydydėjo iki savo namų. Kelias į kalną irgi buvo ne iš lengvųjų, bet mes jau turėjome patirties, tad užkilome be didesnio vargo, vaikinukas paskui net pagyrė. Įsikūrėme name, kur ant medinių grindų kampe mums buvo patiesti du čiužiniai ir pakabintas tinklelis nuo uodų. Namas didelis, bet jame kambarių praktiškai nėra, vientisa erdvė, tik viename gale atskirta “virtuvė”, kur ant laužo gaminamas maistas. Gyvena ten vaikinukas su savo tėvais bei vaikinuko panelė prancūzė, kuri, kaip supratau, ir pasiūlė jam daryti “homestay”. Prie pat namo augo arbatos sodelis, o ir šeip, tas regionas garsėja kažkokiais super senais arbatmedžiais, įtrauktais į UNESCO.
 
 
Nors buvom ten tik porą naktų, bet spėjom patys prisiskinti arbatos ir patys ją išsidžiovinti. Na džiovinti tai gal labiau vaikinukas džiovino. Procesas gan įdomus – sumeti priskintus arbatos lapelius į didžiulę wok keptuvę ir pastoviai plikomis rankomis vartai, kad neiškeptų. Kai lapai biškį apšyla ištrauki ir rankomis stipriai pamaigai, pakočioji ant bambukinio kilimėlio, tada atgal į keptuvę ir vartai kol visiškai išdžiūva. Procesas užtruko apie keturias valandas, gavosi pora šimtų gramų karčios žalios arbatos, kurią susipakavom į kelionę. Dar spėjom apeiti visai mažytį jaukų kaimą. Pasirodo elektrą į jį atvedė vos prieš du mėnesius. Iki tol elektrą žmonės gamindavosi generatoriais varomais vandens srove – kaip supratau buvo kažkoks bendras vandens tvenkinukas, kur per dieną prisikaupdavo vandens, vakare paleisdavo jį tekėt ir į tą tėkmę žmonės būdavo sumerkę savo juokingai atrodančius generatorius. Dar verta paminėti, kaip ten maudėmės! Ogi maudėmės cinamono arbatoje – šalia namo augo cinamono medis, tai procesas daugmaž toks: priskini lapų, sumeti į didelį kibirą ir užvirini ant laužo, tada supili į didžiulį kubilą, atsiskiedi šaltu vandeniu ir mirksti kol neatsibosta. Žiauriai smagu ir kvepi paskui cinamonu visas:)
Tai va pamirkom kelias dienas ir išvažiavom toliau.
 
 
Per likusią šiaurę važiavom labai nenutoldami nuo Kinijos sienos. Vienoje vietoje netgi buvo takelis, kur palikę motociklą nupėdinome į Kiniją, pastypčiojom, paspoksojom į taip pat atrodančius kalnus, kolos atsigėrėm. Paskui nuvažiavom į pačią šiauriausią Vietnamo šiaurę, kur kažkodėl augo kelios pievos kanapių. A, dar ten kažkur buvome apsistoję nakčiai taip pat “homestay”, tokiame tarpiniame variante, kur paprastai veinai nakčiai apsistoja vietniai turistai. Tai ten irgi visai patiko, didelis namas juodomis vidaus sienomis. Buvom mes dviese ir kokių aštuonių žmonių Vietnamiečių grupelė. Vkarieniavom kartu su namo šeimininkais – du už mus vyeresni broliai ir jų senučiai tėvukai. Tai labai smagiai prie stalo pasėdėjom, privalgėm ir ryžių vyno prigėrėm. Angliškai nelabai kas kalbėjom:)
 
Toliau pradėjom leistis iš šiaurės vakarų link, vėlgi palei Kinijos sieną. Kelias dienas važiavom tarp pačių normaliausių kalnų, vaizdai kvapą gniaužė. Reikės kada dar sugrįžt. Kalnams einant į pabaigą užsukom į kažkokį urvą, kurį apėjom nesutikę nė vieno turisto. Manrods pirmą kartą urve buvau, tai paliko įspūdį. Bet dar didesnį įspūdį paliko netoliese, ant kinijos sienos esantis krioklys – kol kas pats didžiausias ir gražiausias kokį tik besu matęs ar sapnavęs. 
Nuo ten kelias jau nebebuvo labai įdomus, tad tiesiu taikymu nuskubėjom prie jūros, kur nuplaukėm į CatBa salą ir pasibuvom keletą dienų, pasiirstėm su baidare tarp aukštų akmeninių salų ir išvažiavom į Hanojų, ten pardavėm Priplaukėlį ? ir išskridom.