Pakeliui namo

Kelionės pabaigai per workaway.info susiradom darbelio kaime mainais į nakvynę. Planavom iš Bankoko ten nusigauti per vieną dieną, bet gavos per dvi – pradžioj per tingėjimą nespėjom į traukinį, tai važiavom autobusu į Pak Chong miestelį, iš kur kitu autobusiuku turėjom nukakti į kaimą Wung Si Sothe, bet neradom to autobusiuko. Tiksliau, pagal workaway pateiktas instrukcijas, radom vietą, iš kur jis važiuoja, bet nusprendėm pasitiksint su vietiniais, kurie nukreipė kita linkme. Tai porą valandų praklaidžiojom pirmyn atgal ir galiausiai, pamatę nuvažiuojantį mėlyną autobusiuką, suvokėm, kad tiesiog reikėjo kantriai palaukti. Sekančią dieną jau radom autobusiukus belaukiančius, per porą valandų nusigavom į kaimą vidury bala žino kur – nenuostabu, kad Pak Chong’e vietiniai nelabai susigaudė, kur mes norėjom patekt.
 
Sodybą, pagal pateiktas instrukcijas, susiradom nesunkiai. Toliau dienos atrodė taip: keliamės šeštą, įkalam kavos, padirbam, aštuntą pusryčiai, tada dar padirbam iki vienuolikos, pailsim, dvyliktą papietaujam ir toliau veikiam ką norim. Pirmom dienom buvom penkiese. Pradžioje, pagal planą, turėjom nudirbt įvairių darbų – iššluot avių pastogę, paruošt kažkokius pamatus kažkokiam statiniui, nupjaut žolę pievoj, priskabyt tamarindų (čia tokie vaisiai ant didelio medžio, išoriškai panašūs į pupas, o viduj tokia ruda rūgšti masė..).
 
Pirmą dieną visi pasiskirstę nudirbom dalį tų “projektų”. Prieš pusryčius pašlaviau avių pastogę, o po pusryčių lipau į medį skint tamarindų, nes Karolina pripasakojo šeimininkams, jog aš gerai medžiais karstaus. Tada dar davė pjūklą, sako nupjauk didesnes šakas, tai taip ir dirbom – aš pjoviau šakas, o bendradarbiai ant žemės skabė tamarindus. Pradėjus pjaut šakas paaiškėjo, kad tų vaisių ant medžio yra žymiai daugiau nei atrodė iš apačios, o juos galima parduot už neblogą kainą. Žodžiu, toliau, kiek buvom, visos savanorių pajėgos buvo mestos į tamarindų derliaus nuėmimą. Kai nupjoviau visas medžio šakas, atsirado dar septyni medžiai.. Per savaitę pririnkom tamarindų tiek, kad kiti savanoriai dar kokį mėnesį galės juos lukštent. Na, bet man iš tikrųjų patinka medžiais karstytis, tai darbas buvo vienas malonumas.
 

po sunkios darbo dienos

 

O kai nedirbdavom, tai paprastai su Karolina slampinėdavom iki vienos ar kitos parduotuvės pirkt ledų, alaus ir visokių riešutų. Pamėgom pasisėdėjimus improvizuotame vieno staliuko kabakėlyje prie tolimiausios parduotuvės rožinės spalvos sienomis – sėdi sau, geri alų, nieko nevyksta, kartais pravažiuoja koks traktorius, labai smagu!
 
Savaitė ten neprailgo, šeimininkai priruošdavo žiauriai skanaus maisto, savanoriai pasitaikė smagūs, iš įvairiausių žemės kampelių, tai būdavo apie ką pasišnekėt.