Indonezija: Merapi

no images were found

Merapi – pažodžiui išvertus “ugnies kalnas”. Tai aktyviausias ugnikalnis Indonezijoje, bei papuola į aktyviausių ugnikalnių pasaulyje dešimtuką. Mėgsta išsiveržti kas keletą metų. Paskutiniai dideli išsiveržimai vyko 1994, 2006 ir 2010 metais. 1994ųjų išsiveržimo metu susidariusiame piroklastiniame sraute (kai vulkaninių pelenų, karštų dujų ir kitų uolienų srautas juda žemyn vulkano šlaitu iki 700km/h greičiu, karštis srauto viduje 100-1000 laipsnių celcijaus) žuvo 27 žmonės. Apie žuvusius žmones per 2006ųjų išsiveržimą informacijos neradau, tai gal nežuvo. Bet 2010 metais, per seriją išsiveržimų žuvo 352 žmonės, 320 tūkstančių liko be namų! Po šio išsiveržimo pasikeitė ir kalno forma –  ugnikalnis sumažėjo trisdešimčia metrų ir dabar yra 2930m aukščio. Be didžiųjų išsiveržimų ugnikalnis kartais dar pašposyja mažesniais pelenų pasispjaudymais (phreatic eruption). Paskutinį kartą taip pirstelėjo lygiai prieš metus, pelenus spjovė du kilometrus į dangų, įdomu būtų pamatyt..

Taigi nusprendžiau įkopt pažiūrėt, kaip ten viršuje atrodo tas ugnikalnis. Ketvirtą ryto išdardėjau motoroleriu ir po dviejų valandų jau buvau kaime ant ugnikalnio šlaito 1800metrų aukštyje. Ten palikau motorolerį ir pradėjau pėdint aukštyn. Keli šimtai metrų užsodinti visokiais daržais. Ale šlaitas status tiek, kad pradžioj kažkaip  sunkiai sekės kopt – ilsėjaus gal kas minutę po kelias minutes, net plaučiai atrodo skaudėjo, nors nei rūkau nei ką. Gal dėl pakitusio slėgio. Na bet kiek palipėjus įsivažiavau į ritmą. Didžioji dalis kelio ėjo per tekančio vandens išgraužtą vagą. Kartkartėm atsiverdavo nuostabūs vaizdai, bet kuo aukščiau lipau, tuo aiškiau mačiau iš apačios besivejančius debesis, kol galiausiai viskas paskendo tirštame rūke. Keli šimtai metrų iki viršaus neliko augalų, vien akmenys, žvyras. Sunkiausia dalis kopimui buvo pati kalno viršūnės apykaklė, gal pora šimtų metrų. Pusė tos apykaklės birus žvyras, tada kartais lipau keturiom, o ilsėjausi pusiau gulom, nes baisu buvo nuslyst ir nuriedėt su akmenims žemyn. Aukščiau baigėsi žvyras, bet uolos gan trapios, tad dažnai adrenalino kiekis kraujyje padidėdavo, kai po kojomis subyrėdavo uola bandant į ją atsispirt.. Galiausiai viršūnę, gal tiksliau ugnikalnio kraterio kraštą, pavyko pasiekti. Gps rodė 2937m aukštį – tiek aukštai dar nesu buvęs. Galėjai matyt, kaip iš kraterio kyla garai kvapu primenantys ką tik sprogusią petardą. Vidinė kraterio pusė, kiek akys matė, visiškai stati – keistas jausmas žiūrėt žemyn ir per miglą nematyt dugno, o atsisukus atgal irgi panašus vaizdas.. Taigi, kopimas užtruko lygiai keturias valandas, tada prisėdau ant kraterio krašto, suvalgiau drakono vaisių, o jo lupenas sumečiau į miglą – praeidavo kokios trys keturios sekundės, kol išgirsdavau, kad atsitrenkė į kažką. Pavalgęs valandėlę nusnaudžiau ir tada žemyn. Leistis buvo paprasčiau, retkarčiais akimirkai prasisklaidydavo migla ir galėdavai matyti žemai plytinčius, daržais išpuoštus slėnius ir miniatiūrinius kaimus. Vos tik nulipus užklupo liūtis, pavertė kelius į sraunias upes, buvo gan nejauku motoroleriu per jas plaukt..

Tai tokia va pažintis su ugnikalniu Merapi. Beje, lipdamas aukštyn sutikau tris turistų “ekspedicijas” besileidžiančias žemyn, o kopdamas apačion nesutikau nieko. Tai matyt pasirinkau netinkamą laiką lipt 🙁

Tad ir nuotraukose vaizdai gan nuobodūs..