Tailandas: Kalėdos Chiang Mai. Dienelė Bankoke.

Tęsiam kelionę ir Kūčių vakarą išlipame Chiang Mai autobusų stoty. Gerą valandą pėdinam iki pamėgtų “Like home” svečių namų su viltimi, kad bus vietos. O prisiminus pastarąjį apsistojimą, kuomet beveik savaitę visame name gyvenome tik mes, viltis atrodė labai reali. Deja, atėjus paaiškėjo, kad laisvų kambarių nėra. Susirasti kitus namus užtruko gal pusvalandį. Išsinuomavome kambarį ramioje centrinės miesto dalies vietoje. Kambarys keistokas – niekas nepasivargino nudažyti šviežiai išbetonuotų sienų, prie kurių labai derėjo akmens kietumo lovų čiužiniai apkloti tamsiai rudomis paklodėmis,ir dar baltas ventiliatorius pritvirtintas ant visiškai tuščios sienos.. visas tas minimalumas kūrė keistą jaukumo jausmą. Taigi, nusimetėm daiktus, pavakarieniavom šalia esančioj kavinėj, ir berods ėjom miegot. Sekančią dieną panaršėm miestą, radom šaunią užkandinę, kurioje pigus, ir labai gardus maistas. Joje ir valgydavom iki pat išvykimo. Prie progos išgooglinau, kad Chiang Mai vyks eksperimentinės muzikos festivalis ar kažkas panašaus, bet nuo 27-os dienos, o tą dieną jau būsim išvykę, labai gaila. Bet, dar išgūglinau, kad vieni atlikėjai, pavadinimas berods “Stylish nonsense” šiandien koncertuos kažkokiam kalėdiniam vakarėlyje. Tai ilgai nedvejojęs ten ir nuėjau. Įėjimas  250 batų, kaip ir brangoka. Susimokėjau, į rankas įbruko bonkę alaus ir dar kažką paaiškino, supratau tik kad kažkas ‘free’. Vakarėlis vyko dideliame, gan prabangiam bare, įspūdingai atrodė vidiniame kieme esantis subtiliai apšviestas krištolinio skaidrumo baseinas. Nors jame niekas ir nesimaudė. Atlikėjai jau kuitėsi baro kampe sustatytoje ’scenikėje’. Iš tikrųjų taip ir nesupratau, ar jie kažkada pagrojo ką suplanavę ar nelabai. Reikalas tas, kad atrodė, jog jie pataikė ne į tą vakarėlį, arba atvirkščiai – publika belenkokie turistai, kuriems mažiausiai rūpėjo kažkokia ten gyva muzika. O baro šeimininkai tai puikiai suprato, tad vos tik vargšai atlikėjai pradėjo bandyti įmantriau groti, prišoko kažkoks baro darbuotojas, čiupo mikrofoną ir pradėjo ten visokias nesąmones repuot, kviest publiką šokt ar pan. O tuo tarpu šalia esantis DJ mikliai perėmė muziką į savo rankas, prasidėjo kažkokia nesąmonė. Tie atlikėjai ten kurį laiką stypčiojo bandydami įsiterpti, rūkė, bet neatrodė susierzinę – gal pas juos tokie dalykai įprasta.. Paskui dar vienas turistas kokį pusvalandį repavo pievas.. Žodžiu įmantresnės muzikos taip ir neišgirdau. Užtat išsiaiškinau, apie kas ten buvo ‘for free’ – ogi maistas, daug daug maisto! prisikirtau gardžios keptos vištienos su daržovėmis kiek tilpo. Kai jau ruošiausi sotus eiti namo, visus sukvietė į lauką, nemokamai pridalino krūvą tų degančių aitvarų ir leido juos kas netingėjo tiesiai nuo gatvės. Šiaip smagiai visa tai atrodė, užtruko valandėlę, per tą laiką atsilaisvino kažkiek vietos skrandyje, kurią sėkmingai užpildžiau gardžiąja vištiena. Išeinant dar pavyko pričiupti porą gabaliukų torto desertui. Va tokios Kalėdos buvo..

Čia tie “Stylish nonsense” kažkokiam kitam renginy: 

Sekančią dieną dar pašmirinėjom po miestą, bent porą kartų pavalgėm pamėgtojoje užkandinėje ir vakare naktiniu autobusu išvažiavome į Bankoką. Apie septintą ryto paleido prie Khao San Road – jau pažįstamame turistiniam rajone. Pasėdėjom porą valandų parkelyje ir patraukėme ieškoti bilieto į Ranong – tarpinė stotelė į Koh Chang salą, kurioje jau atostogauja draugas Tomas iš Lietuvos. Kelionių agentūros užsiprašė kosminių kainų – apie tūkstantį ir daugiau batų vienam žmogui. Nesąmonė, atstumas mažesnis nei iki Chiang Mai. Tada nusprendėme patys nusigauti į autobusų stotį ir ten nusipirkti bilietą. Susiradom taksi, prašo 300 batų, nuderam iki 200, bet vis tiek per daug – einam prie kito, nuderam iki 150 ir važiuojam. Stotis gan toli, važiuojam apie pusvalandį. Naktinius bilietus į Ranong perkam po 360 batų žmogui – vos ne tris kart pigiau, nei siūlė agentūros. Iki autobuso visas pusdienis, tad prasukam kelių kilometrų ratą aplink rajoną. Nieko įspūdingo nepamatome. Bet gyventojai labai smagūs – šypsosi, sveikinasi ir mojuoja. Užsukom pavalgyti į vietinę užkandinę – angliškai nesupranta, tad mes pavardinam mums žinomus tailandietiškus žodžius, jie pavardina jiems žinomus angliškus ir kažką užsisakome. Gavome ne visai ne tai ką įsivaizdavome užsisakę – kepta kiauliena, ryžiai ir keptas kiaušinis, visai skanu. Vėliau gatvėje desertui nusipirkome šviežų kokosą už 10 batų, centre kaina 30-40. Tada susiradome autobusą ir išjudėjome..