Paliekam Chiang Mai su viltimi dar čia sugrįžti.
Sekanti stotelė – sodybėlė, netoli dar aukščiau šiaurėje esančio Pai miestelio.
“Maršrutkės” bilietą nusipirkome tiesiai svečių namuose, ryte paėmė nuo durų – patogu. Važiavom apie tris valandas žiauriai vingiuotu ir skrandžiui nemielu kalnų keliu. Paleido miestelio centre, valandėlę paklaidžioję radom bambukini namuką (bungalow) nakčiai už 300 batų, nusimetę kuprines dar pasisukiojom po miestelį. Vaizdelis nelabai patiko – turistų knibždėlynas, dauguma barų ir užkandinių daugiau mažiau vakarietiško stiliaus. Turistus čia vilioja kerinti gamta supanti miestelį,  aplink yra berods penki kriokliai, galima pasimaudyti karštose versmėse. Taip pat turizmo agentūros siūlo daug visokių pramogų – nusileidimas dviračiais nuo kalnų, skraidymas parasparniais, šiaip visokie žygiai džiunglėmis ir pan. Bet mūsų tikslas šitam krašte kiek kitoks. Dar būdami Chiang Mai, puslapyje http://workaway.info suradome projektėlį “New land” – ale save išlaikanti sodybėlė (Sustainable agriculture), kur galima atvykti ir dalyvauti jos gyvenime, vystyme. Taigi sekančią dieną pėsčiomis keliaujame ieškoti sodybos, kelio apie 6-7km. Prakaitas žliaugia upeliais – labai karšta. Pusiaukelėje stabtelėjom pailsėti prie upės, sudorojam gaivų arbūzą ir keliaujam toliau. Netrukus susisiekė sodybėlės šeimininkė Katherine, išsiaiškino kuriuo keliu einam ir neužilgo atidardėjo motoroleriu, tada po vieną suvežiojo į vietą. Patys tikrai nebūtume radę – nuo artimiausio kaimo Ban Tin Thaat kokie du kilometrai vingiuoto ir kalvoto žvyrkelio. Atsidūrėme nuošaliame, kalvos papėdėje įsikūrusiame vienkiemyje. Vieta nuostabi – iš vienos pusės atrodo ranka pasiekiami džiunglėmis apaugę kalnai, iš kitos keli kilometrai kalvotos žemės ir horizonte styrantys migloje paskendę kalnai. Pati sodybėlė tokia gan primityvi – namukai, maža to kad be durų, bet ir su maksimum dviem-trim sienom, žodžiu tokios pakeltos nuo žemės bambukinės pašiūrės. Lauko tualetai ir dušai. Vanduo, kaip supratau pumpuojamas iš gręžinio elektriniu siurbliu. O elektra iš saulės baterijų, kurių mačiau du komplektus – vienas dedikuotas vandentiekiui, o kitas prie virtuvės, skirtas lemputei, kad vakare matyti ką valgai, na ir dar kartais pavykdavo telefonus pasikrauti. Aplink auga bananai, papajos, prisodinta visokių moliūgų ir dar biesai žino ko. Užkliuvo už akių tai, kad mimozos (toks augalas, kurį prilietus lapai mikliai susiskleidžia) auga kaip piktžolės belenkur, o pas mus Lietuvoje mimoza auginama kaip kambarinė gėlė. Sodybėlėje keturi ar penki nuolatiniai gyventojai: Katherine, du šunys – Či-Či ir Jaaww (nežinau kaip šitą užrašyti:), juodas katinukas Min-Min ir dar toks vietinis tajus Lu lyg ir nakvodavo, o dienomis dažniausiai hamake kiurksodavo. Visi kiti gyventojai – savanoriai, dažniausiai apsistojantys savaitei ar dviem. Mums atvykus, tokių buvo trys amerikiečiai: Kolanas, toks ilgiau užsibuvęs jaunuolis, kuriam patinka ūkininkaut, ir porelė Railei ir Karteris. Vėliau prisijungė Amerikoje studijuojantis linksmas indas Šri.

Dienotvarkė buvo gan įprasta – keliamės apie aštuntą, pusryčiaujam, padirbam kažką iki pietų (šiaip be jokių įsipareigojimų – jei nori gali ir miegot iki pietų ir nieko nedirbt:), o paskui veikiam kas ką sugalvoja. Ryte Katherine privirdavo ryžių visai dienai o pati išvažiuodavo į kaimą mokyti tajų anglų kalbos. Tad pusryčiams valgom kas ką nori ir randa – dažniausiai papają ar bananus su riešutais ir ryžiais, kas netingėdavo pasikepdavo kokią kiaušinienę, išgerdavom arbatos ir tada eidavom ką nors naudingo nuveikt. Darbų buvo visokių, pavyzdžiui palaistyti daržus, ką sėkmingai kiekvieną rytą padarydavo anksčiausiai atsikėlęs Kolanas. Ką mum teko padirbėt – skynėm “Rozalijos” žiedus, kuriuos sudžiovinus gaunasi ta raudona rūgštoka arbata, kurią ir Lietuvoje kartais geriam; kapstėm lysves į kurias vėliau sodinom daržoves; skaldėm bambuką ir iš jo pynėm tvoreles lysvėms; kasėm duobę kurios paskirtis taip ir liko neaiški, bet iš iškastų žemių vietiniai darbštuoliai suformavo grindis būsimam Katherin namuko kambariui molinėmis sienomis; taip pat kasėm suakmenėjusį molį toms pačioms sienoms, vėliau teko prisiliest ir prie statybos. Sužavėjo vietinių tajų sugebėjimai – duok jiems mačetę ir bambukų, padarys belenką, kad ir namą pastatytų per dieną, vien iš bambuko, be jokių vinių ir pan. Vietinio Di pamokyti išsidrožėm po šaukštą, o kol drožėm, jis iš bambuko supynė paukščio skulptūrėlę. Ir išvis, pagalvojus, tas bambukas stebuklingas medis,  ko tik negali iš jo pagamint – stalo įrankiai, lėkštės, puodeliai, baldai, krepšiai, namai, tiltai ir dar begalė panaudojimo būdų. Gaila, pas mus neauga..

Po pietų, jei likti sodyboj, tai ten nelabai yra ką veikti, nebent toliau ką nors dirbti. Tad popietes dažnai išnaudodavom pasižvalgymams po lankytinas vietas ir šiaip gamtą. Vieną dieną ėjom trise su Kolinu į artimiausią kalną per džiungles. Pakeliui matėm daugybę nematytų neregėtų augalų, medžių, drugelių ir vorų. Pasisekė, kad kalnas, nors ir apaugęs džiunglėmis, bet ir be tako buvo gan nesunkiai praeinamas. Kalno viršus – tokia gan ilga ketera, kur vienoje pusėje skardis, kitoje negausiai medžiais apaugęs status šlaitas, tad galėjom netrukdomi žvalgytis į visas puses. Vienoje pusėje toliau tesėsi kalnai, o kitoje matėsi kalvota lyguma, Pai miestelis ir horizonte vėl kalnai. Žodžiu labai patiko tas pasivaikščiojimas. Bet turint laisvus tik pusdienius, daug neprivaikščiosi, tad vieną popietę nutranzavom į Pai ir, po 100 batų parai, išsinuomavom smarkiai padrožtą motorolerį keletui dienų. Su motoroleriu jau paprasčiau – aplankėm keletą krioklių. Tiesa, vieno taip ir nepriėjom – takelis iki krioklio (6-7km) vedė palei upelį, kertant jį mažiausiai dvidešimt kartų, o mes buvom apsiavę batais, tad praktiškai visą kelią ėjom/braidėm basom, kol galiausiai supratom, kad jei pasieksim krioklį, atgal teks eiti tamsoje, o basomis to labai nesinorėjo, tad pasukom atgal. Galų gale vis vien likom patenkinti pasivaikščiojimu per džiungles ir upelį. Iki kitų krioklių buvo galima privažiuoti praktiškai prie pat. O ir patys važiavimo maršrutai dažnai malonūs akiai. Vieną dieną Rasa paaukojo Tailando virtuvės pažinimui – užsirašė į maisto ruošimo kursus. Virė, kepė ir valgė visą dieną gardžiausius patiekalus. Vakare galėjau ir aš pasivaišinti, tenka pripažinti, kad kursuose ‘mokinių’ ruošti patiekalai buvo labai išraiškingo skonio. Ypač curry’iai, matyt dėl to, kad paruošti iš šviežių ingredientų, o ne naudojant iš anksto paruoštą curry mišinį.

Vakarais dažniausiai grįždavom pailsę. Pavalgydavom kieno nors ruoštą vakarienę, kuri deja nebūdavo visada labai gardi. Skaniausiai ruošdavo indas Šri ir šeimininkė Katherine. Indas kartą kepė žalius bananus ir dar kažkokias daržoves. Žali bananai skamba keistai, bet galiausiai skonis nustebino, primena keptas bulves. Pavalgę kartais dar kiek papliurpdavom ir patamsiu eidavom į savo pašiūrę. Temsta gan anksti – apie šeštą jau reikdavo prožektoriaus. O kadangi elektros nėra, tai kažkaip gaudavosi kad ir miegot anksti eidavom. Na, vėliau įsigudrinom kokį filmą prieš miegą pažiūrėti, tik paskui reikdavo vežtis kompiuterį į Pai, kad pasikrauti. Naktys kaime buvo irgi pilnos naujų patirčių. Pirmiausiai išgąsdino kylantis sudilęs mėnulis, kuris gulėjo gulsčias kampais stačiai į viršų, pas mus tai visaip skersai jis ritinėjasi.. Labai keista buvo matyti tokį mėnesį. O žvaigždžių kiek.. atrodė, kad ta juoda tuštuma skęsta žvaigždėse, o ne atvirkščiai. (Keista, bet tokio dangaus daugiau Tailande taip ir nematėm. Šį tekstą rašau kelios dienos iki išvykimo iš Tailando). O ir žvaigždės kažkokios neregėtos, tąsyk taip ir nepamačiau pažįstamų žvaigždynų, gal tiesiog paskendo toje gausybėje. Išskyrus mažytę “keptuvę”, kuri matosi ir Lietuvoje berods žemai prie horizonto. Nežinau to žvaigždyno pavadinimo, jei jis tokį turi. Naktimis smagu būdavo klausyti mėnuliui besimeldžiančių šunų stūgavimo, aidinčio iš visų aplinkinių gyvenviečių. Primena vaikystę kaime. Ale dar daugiau buvo garsų, kurie nieko neprimena. Pavyzdžiui pašiūrės stoge pastoviai kažkas kurksėdavo ir šlamėdavo. Paaiškėjo, kad tai mažiukai rudi, beveik permatomi gekonai, net keista, kaip tokie maži padarėliai tokį garsą skleidžia. Beje, tų gekonų pilna visur Tailande, ir miestuose ir baruose ir visur. Vėliau sužiūrėjom, kad toje pašiūrėje gyvena mažiausiai trijų rūšių driežai – minėti gekonai, vienas toks lėėtas spalvotas driežas didelėmis akimis, ir keletas vidutinio dydžio pasišiaušusių driežų, kurie dieną išlendą pasikaitinti saulutėje, o naktį laksto po visą stogą gaudydami muses, o gal šiaip žaisdami. Taigi, kai tiek šurmulio naktį, tai pradžioje gan dažnai nubusdavom. O nubudus ir apsižvalgius (pašiūrė turi tik dvi sienas) galėdavai matyti kažkokius aplink lėtai skraidančius šviečiančius vabzdžius – kerintis vaizdas. Dar kas paaiškėdavo nubudus – tai, kad oras naktį gerokai atvėsęs. Atvėsdavo gal iki 13-os laipsnių, pasidarydavo smarkiai drėgna – jei palikdavai sausus drabužius kur kabėt, tai ryte būdavo šlapi. Tad paryčiais atsibusdavom susimuturiavę į kaldras. Išlindus iš pašiūrės aplink dažniausiai būdavo tirštas rūkas. Labai gražu būdavo stebėti, kaip kylančios saulės vaikoma migla iš lėto atidengia kalnus..

Tai va taip ir prabuvom tame kaime beveik dvi savaites ir net nepastebėjom, kaip priartėjo Kalėdos, kurias nusprendėme praleisti Chiang Mai. Dieną prieš išvažiavimą išsinuomavom motorolerį su viltimi, kad tilpsim ant jo su didžiulėm kuprinėm. Ir tilpom. Nieko nuostabaus, vietiniai ant motorolerio lengvai sutalpina dar daugiau dalykų. Atsisveikinom su likusiais ir išvažiavom į stotį.