VietNam: Link Huế

Toliau patraukėm į Hue miestą.
Pirmai nakčiai stabtelėjom draugo Andriaus rekomenduotoje vietoje “Hoa’s place” netoli trečio pagal dydį Vietnamo miesto Da Nang. Įdomi vieta, tiksliau pats šeimininkas vardu Hoa įdomus, gan charizmatiškas veikėjas puikiai šnekantis angliškai ir turintis, ką papasakoti. Bet tądien jis gan anksti pabėgo, tai dauguma istorijų liko nepapasakotos. Pasakotojų estafetę perėmė ten apsistoję ir neapsistoję pusamžiai amerikiečiai, bet jų pasakos greit pabodo ir išėjom miegot.
 
Žvejys su tradicine apvalia valtim
Kažkokiu būdu sugebėjom atsikelti dar prieš saulei tekant, ta proga nuėjom pora šimtų metrų iki jūros tos saulės pasitikti. Nustebino tai, kad dar nebuvo šešių ryto, bet paplūdimys jau pilnas vietinių. Vieni žaidė tinklinį, kiti maudėsi, treti poromis romantiškai vaikštinėjo pajūriu.. Dieną tiek nebūna.

 

Da Nang
Saulei patekėjus susikrovėm daiktus ir išjudėjom toliau. Pervažiavom Da Nang miestą upės pakrante, matėm statomus ir pastatytus dangoraižius, kelis didžiulius mandrus tiltus. Vienas toks su įsivėlusiu didžiuliu drakonu, visai patiko. Kitas toks primenantis San Francisco tiltą, bet mažesnis ir kažkoks keistas – reikia labai stačiai į jį užkilti, tada nusileisti. Prieš išvažiuodami iš miesto prasukom pro pusiasalį, berods “Monkey Pass” tą kelią vadina. Maršrutas pailgėjo kokia dvidešimčia kilometrų, bet buvo verta. Žiauriai smagūs keliukai, kai kurie pavojingai statūs, bet užkilus pasitiko rūkas ir džiunglės. Tas duetas sukuria tokią žaismingą atmosferą, kai važiuoji ir prieš akis nuolat kintantis paveikslas su visokiausiais medžių siluetais. Labai patinka. Tądien ir visas likęs kelias buvo gan vaizdingas, su jūra viename šone ir kalnais kitame.
 
“Monkey pass” keliukas
Antrai nakčiai nusitrenkėm į taip pat Andriaus rekomenduotą, visų užmirštą paplūdymį pusiaukelėje tarp Da Nang ir Hue. Ten, paplūdimyje, pasistatę palapinę, ir išmiegojome. Prieš miegą dar pakūrenom lauželį ir įkalėm alaus, kurį pirkau iš vietinių, bet nesupratau, ar pirkau iš kavinės, ar ten tiesiog kažkas gyvena ir pardavė savo alų. Sutemus kaimynystėje laužą užsikūrė dar kažkokie priklydę vietiniai pacanai. Beieškodami malkų pasisveikindavo, pamojuodavo, o vienas pritūpė prie mūsų laužo, patylėjo kelias minutes ir išėjo. Taip ir nesupratau, ko norėjo. Miegant naktį buvo užėjęs posmarkis lietus, bet palapinė atlaikė, likom sausi. Ryte jūra į krantą išmetė negyvų medūzų, tokio dydžio dar nebuvau matęs, netilptų į skalbimo mašiną. Susipakavom, atsisveikinom su pačiais draugiškiausiais aštriadančiais šuniukais ir išvažiavom link Hue.
 
Didžioji kelio dalis (apie 50km) driekiasi per ilgą pusiasalį. Tai ta atkarpa buvo įdomi tuo, kad ten be proto daug kapų ir šventyklėlių, daugiau nei gyvenamų namų. Visos kopos “užsodintos” kapais, nuo minimalių apvalių smėlio pilkapiukų iki pačių ištaigingiausių, rūmus primenančių kapų. Įdomu dar tai, kad skirtingas religijas išpažįstančių žmonių kapai yra vienas šalia kito, bet kapų stilius vienodas, skiriasi tik religijos atributai (kryžius, buda ir pan.).
 

Leave a Reply