VietNam: link Hội An

Ištrūkę iš debesų patraukėm link jūros. Užtrukom porą dienų, kol nusigavom iki Hoi An miestelio. Pakeliui kažkokių išskirtinesnių nuotykių nenutiko. Pradžioje važiavom per kaimus, kurie dažnai turėdavo centrinį namą, nenormaliai stačiu ir aukštu stogu. Kuo stogas aukštesnis, tuo kaimas mandresnis. Funkcija to pastato, kaip suprantu, panašiai kaip kultūrnamio, kur vyksta visokie kaimo renginiai, ceremonijos ir kt. Vėliau apmažėjo kaimelių, bet kalnų neapmažėjo. Vingiavom nuostabiais keliukais, kartais stabtelėdavom ties pakelės kriokliais, kurie dažnai būdavo gražesni ir mielesni, nei pora anksčiau aplankytų, už kuriuos reikėjo susimokėti.
 
 
Važiuojant pakelėje tenka matyti nemažai sugedusių ar apvirtusių sunkvežimių. Vietname galioja taisyklė, kad didesnė transporto priemonė turi pirmumą prieš mažesnes. Tai ir laksto jie ten kaip bepročiai, ypač autobusai. Miesteliuose greičio nemažina, bet pypsi žiauriai garsiais signalais, kad visi išgirstų ir spėtų pasitraukti iš kelio. Vien nuo jų signalo garso kartais gali infarktą gaut ?
 
 
Pačiame Hoi An miestelyje apsistojome porai dienų, pasisekė susirasti fainus, ramius namus, kur pro balkoną galėjai palmę pasiekti. Miestelis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir ne veltui, senamiestis paliko gerą įspūdį, ypač sutemus, kai gatvėse isižiebė šimtai žibintų. Suprantama, turistų ten marios, bet tai kažkaip neužgožė miestelio dvasios. Paprastai turistinėse vietose vakarais atsidaro klubai ir aludės su trankiais karaoke vakarėliais. Tačiau Hoi An senamiestyje vakarėjant atsidarė daugybė jaukių, ramių restoranėlių, kur žmonės šnekučiavosi ir gurkšnojo vyną. Kol kas turbūt fainiausias Vietnamo miestas.
 

Leave a Reply