Ispanija: link jūros

Reikia pasivažinėti, kad jau yra motoroleris. Nusprendžiau lėkt pažiūrėt kaip jūra atrodo. Tiesiu keliu būtų apie 70km. Bet motoroleriu negalima važiuoti greitkeliais. Tai birbinu vingiuotais periferiniais keliais. Mašinų nedaug, motoroleris “traukia” puikiai (rodyklė tiesiojoj buvo beveik 100 pasiekus, bet jau nebejauku darės), tik vėjas priešpriešinis gan šaltokas. Nepamenu, ar mačiau ką įdomaus lygumomis važiuodamas, bet prasidėjus kalniukams iškart linksmiau. stabtelėjau kolos atsigert prie pirmos žemėlapyje pažymėtos apžvalgos vietos, palipėjus 15min atsidūriau ant skardžio, kur matėsi, kad kelias labai perspektyvus grožybėmis – prieky vien kalnai, o pro vieną tarpą jau matėsi jūra. Sekantis žemėlapyje pažymėtas įdomumas – krioklys. Aparatas rodo  2,5km iki vietos. Valanda kelio pirmyn atgal pamislyjau, nuėjęs gal šimtą metrų prisiminiau, kad palikau vandenį motoroleryje, bet nesisuku atgal, nes kas čia ta valanda.. Kelias pagrinde ėjo žemyn, jaučiau, kaip bus karšta eiti atgal. Likus gal šimtui metrų iki krioklio pasimatė kur jis turėtų būt – stačiai apačioje koks pusantro šimto metrų. Besileisdamas žemyn sukandęs dantis keikiausi įsivaizduodamas, koks vargas bus lipti atgal. Kelias žemyn – praktiškai akmeniniai laiptai didžiulėmis pakopomis. Ir priėjau aš tą krioklį, vaizdelis geresnis nei tikėjausi – mini ežerėlis krištolo skaidrumo vandens ir smėlėtu dugnu. Pats kriokliukas neįspūdingas, bet olose aplink jį gyveno pilna kažkokių spalvotų žvirblių, kurie šoko visokius purtymosi šokius vieni prieš kitus, o gal ir prieš mane. Linksmi tokie. Žodžiu, karšta, tai pliūkštelėjau į tą balutę trumpam sudrumsdamas krištolinį vandenį, labai gaivu. Tada dar išgėriau kokį litrą krentančio vandens, ožiuku nepavirtau. Išdžiūvau saulutėje ir išėjau atgal. Pasiteisino visi, žemyn besileidžiant, panaudoti keiksmažodžiai – lipant prakaitas bėgo upeliais, beveik kaip tas krioklys.. Na bet grįžau sėkmingai. Vietoje galvotos valandos gavosi trys.
Iki jūros dar nemažas gabalas kelio, jau suprantu, kad šiandien namo nebespėsiu, bet kuprinėje yra miegmaišis, tad ramu. Pasiekiau aš tą jūrą, vanduo žalsvas, skaidrus. Pats paplūdimys gan neilgas ir visas nukrautas dideliais barais. Nykoka. Patraukiau pajūriu Malagos kryptim besižvalgydamas vietos nakvynei. Pasirodo tų paplūdimių ten ne taip ir daug, o prie kiekvieno jų po Palangą pilną turistų. Bevažiuojant sunkiai sekės užmatyt potencialių vietų. Važiavau, kol privažiavau kažkokį uolų objektą su didele mokama mašinų aikštele. Šalia informaciniame stende buvo pažymėtas 14km “haikinimo” takas į greta esančius kalnus. Tai palikau motorolerį toje aikštelėje ir išėjau minėtu maršrutu. Devynios vakaro, saulė jau valandėlė kaip nusileidusi. Pradžiai buvau nusižiūrėjęs netolimą šlaitą su vaizdu į rytinę pusę, kur turėtų saulė tekėti. Bet beeinant takeliu praraja link to šlaito tik didėjo, galiausiai pasidarė aišku, kad ten nenusigausiu. Nusprendžiau sekti maršrutą, kol rasiu kažką tinkamo nakvynei. Bet vingiuotas keliukas ėjo stačiu ir uolėtu kalno šlaitu, aplink jokių pievelių ir šeip lygių plotelių.  Gerai kad jis buvo gan platus ir šviesus – temstant gan gerai matėsi. Viltys rast patogų prigulimą vis blėso. Patyrinėjus žemėlapį radau už pustrečio kilometro aukštyn pažuymėtą apžvalgos tašką, bet jau dešimta valanda, tamsu, visgi ryžtuosi eit tolyn, bent jau kol kelias kažkiek matosi. Apie vienuoliktą priėjau išsukimą iš kelio, kilometras iki taško ir nėra garantijos, kad ten bus tinkama vieta nakvynei. Na bet nebėra kur dingti, suku į tą takelį, kurį laiką einu po kojomis šviesdamasis  gps aparato ekranėliu. Takelis vis siaurėja, augalai aplink vis didėja. Beje, apie augalus, ten kalvose auga be galo daug rozmarinų, nuostabus kvapas! Taigi, tie rozmarinai jau braukia per veidą kol galiausia pavirsta į mišką su medžiais iki pat dangaus. Tamsu kaip šiknoj, jungiu ryškią telefono lempą – akimirksniu išsibaido gal šimtas paukščių medžiuose, man irgi nejauku. BET, pyst ir iš tankaus miško išlindau į oazę ant kalvos viršaus – senučio akmeninio namelio griuvėsiai su dailia pievute šalimais. Tolyje matosi kažkuris šviečiantis pajūrio miestas o aplink juodi kalnų kontūrai prieš žvaigždėtą dangų. Aš išgelbėtas! Atsikimšau alaus, puoliau fotkint dalykų ir valgyt kumpio su batonu, visos baimės kaip mat pasimiršo, vargingas kelias akimirksniu atsipirko. Kažkada dar pilnas mėnulis išlindo iš už kalno, pasidarė jaukiai šviesu. Valandėlę pasidžiaugęs susipakavau miegot. Atsibudau pusę keturių mėnulio nušviestame debesyje, atsiikėliau pamėgint kažką nufotkint, debesis gan dinamiškas, vos tik spėk nusisukt ir pasikeičia paveikslas. Vienas už kitą gražesnis. Po valandėlęs einu toliau gult, bet vis atsimerki ir pamatai naujus debesies stebūklus, sunkiai miegasi. Septintą ryto damušau maisto likučius ir nusekiau maršrutą toliau. Kažkokių netikėtumų nepasitaikė, takelis kažkurioje vietoje išsišakojo – pasukau tuo, kurio nebuvo žemėlapyje. Bet viskas ok, parėjau prie motorolerio, sumoje gavosi 14km, miegojau 600metrų virš jūros. Tada birbinau namo, stebūklų nebepasitaikė, stabtelėjau prie didžiulio tvenkinio. Manrods jie nelabai ežerų turi. Tik tvenkinius. Kelionė užtruko visą dieną, nes pasirinkau ne patį tiesiausią kelią. Sumoje gavosi nukeliauta beveik trys šimtai kilometrų. Labai patiko.   

Leave a Reply