Indonezija: kaimynų šventė

Prisiminiau, kad turiu nufilmavęs epizodą iš kaimynų šventės – vieną neįprastai sausą vakarą jau buvau besiruošiąs gult ir filmo žiūrėti, kai išgirdau netoliese dainuojančias moteris. Skambėjo maloniai hipnotizuojančiai, nusprendžiau eiti pažiūrėti, kas ten vyksta. Pakeliui Andres paaiškino, kad kaimynams gimė vaikas ir ale dabar švenčia/meldžiasi, dar pasiūlė apsirenkti ką nors padoriau nei maikė be rankovių. Toli eiti nereikėjo, vos pro duris išlindus pamačiau prie kaimyno namų, tiesiai ant keliuko sutūpusias moterėles/merginas, viso gal apie penkiolika. Joms bedainuojant iš pakampių pradėjo rinktis kaimynai, daugiausia vyresnio amžiaus, ir tūpti ant patiestų bambukinių kilimų, moterys viename gale, vyrai – kitame. Kažkuris diedukas ir man pasiūlė pritūpt, taip ir padariau. Bandė šnekinti savo kalba – eilinį kartą nepavyko susišnekėti, bet šypsenom apsikeitėm:) Veiksmas truko gerą valandą. Moterims nustojus dainuot, kažkoks vyrukas rėžė gan ilgą kalbą, nieko nesupratau, bet iš aplinkinių reakcijų ir veiksmų įtarčiau, kad tai buvo kažkas panašaus į pamokslą bažnyčioje, visi kartkartėm palaimindavo Alachą. Jam bekalbant trys vyrukai visiems susirinkusiems išdalino po puodelį karštos saldžios arbatos ir po dėželę maisto, tad tuo pačiu dar ir pavakarieniavau. Tada moterys vėl uždainavo ir žmonės pamažėl išsiskirstė.

Leave a Reply