Pirmas pasivažinėjimas su motoroleriu taip patiko, kad išsinuomavau jį dar keturioms dienoms. Milda turėjo laisvą dieną, tad movėm į kelią kartu. Mano planas buvo siūlyti pasiaiškinti, ką ten per takelį mačiau prie užtvankos, bet Milda atkalbėjo išvertusi ispaniškai užrašytą ženklą, kad neautorizuotiems žmonėms eiti į užtvankos teritoriją negalima. Taigi jamam planą B – žemėlapyje buvau pasižymėjęs netolimais esančius kelis pasivaikščiojimo maršrutus. Nesunkiai pasiekėme startą. Prieš pradedant eiti raitas kaubojus pro šalį pravedė kaimenę ožkų, o jos labai smalsios – vis stabteli paspoksot savo kvadratinėmis akimis, dar bliauna netikėčiausiais balsais. Ėjo ir praėjo. Patraukėm ieškot kelio. Takelis vedė palei gan aukštą kalną, žiūrėdamas į žemėlapį, maniau kad bus gan paprastas maršrutas aplink tą kalną. Vėliau paaiškėjo, kad biškį klydau. Pusę kelio (~6km.) įveikėm gan nesunkiai, pakeliui sutikom keletą karvių, pamojavom žemiau besiganančioms avelėms ir pusiaukelėje prisėdom pailsėt ir pasistiprint. Kol pietavom tos avelės neskubėdamos ir vis nepamiršdamos barškint savo skambaliukų užkopė iki mūsų ir taip pat pietavo gretimoje pievoje. O tie skambaliukai visai gera muzika, savotiškai įsiliejanti į kitus gamtos garsus. Papietavom, pailsėjom ir judam toliau, kaip maniau kelias jau turėtų eiti žemyn. Bet galiausiai atsidūrėm kalno viršūnėj, kažkas virš 1800metrų (startavom apie kilometro aukštyje). Viso jau nuėjome tris ketvirčius maršruto, kas kiek baugino – reiškia liko ketvirtis stačiai žemyn. Takelis išties buvo gan status, bet taip pat dėkingas nepakartojamais vaizdais. Šiaip ne taip nulipom, atsisukom atgal vis dar netikėdami, kad buvom to kalno viršuje. Jei būtų reikėję maršrutą pradėti priešinga kryptimi (kaip daugelis ir daro), greičiausiai būtumėm išvažiavę ieškoti plano C. Dar pasivaišinam “tapom” gretimame kaime ir maunam namo užsitarnauto poilsio.