Iki salos garsiai burzgiančiu laivuku plaukėm apie pusantros valandos. Priplaukus salą pirmiausiai pasitiko vyrukas su baidare, gavo keletą luitų ledo ir apsisuko patenkintas atgal į salą. Tada sustojom išleisti porą turistų. Išlipimas iš laivo tiesiai į vandenį priplaukus kiek įmanoma arčiau kranto. Jūra gan banguota, bet turistams lyg ir pavyksta kuprinių nepaskandint. Ale jau pradedu galvot, kaip čia bus, kaip nesušlapint savo fotoaparatų ir pan. Tomas, kuris jau savaitę sukiojasi toje saloje, buvo sakęs ieškoti jo “Thai bare”, paklausiau kapitono, ar žino kur tai yra. Parodė pirštu – jau visai prie pat, irgi stojam daugmaž ties juo. Subėgo keletas vietinių susirinkt iš laivo kokakolos, ledų ir kitų gėrybių. Bangos jiems siekia pažastis, tai lipt nedrįstam su viltimi, kad bus patogesnis išlipimas. Ir neklydom – sekanti stotelė prie tokios mini prieplaukėlės, išlipom sausi. Nupėdinom pajūriu iki Thai baro, nesunkiai išsiaiškinom, kur rasti aukštą lietuvį ir po kelių minučių jau pietaujam tryse. Vėliau susiradome namuką gan greitai, nors thai bare mus nuteikė, kad gali būti sunku – labai daug žmonių čia suvažiavę atšvęsti po trijų dienų būsiančių naujųjų metų. Taigi, įsikūrėme, išsimaudėme jūroje, pavakarieniavome ir miegot.
Sala nedidelė, pailga. Namukas, kuriame įsikūrėme, ant jūros kranto ties salos viduriu. Iki priešingo kranto trys kilometrai, iki salos šonų irgi daugmaž po tris kilometrus. Tad aplink salą teoriškai įmanoma apeiti per dieną, tik tokio tako nėra. Visgi, sekančią dieną po atvykimo sugebėjome pasiklysti – sutarėm eiti pusvalandžiui pasivaikščioti, nuėjome iki vieno paplūdimio, tada siauru džiunglių takeliu iki kito, kur nebuvo nė vieno turisto ir jūrą supo smagios bangos, su kuriomis pasilinksminom valandėlę. Tada per mišką patraukėm namo, bent jau taip galvojom, kad keliukas veda namo. Beeidami užklydome į kokosų sodelį, kur strigom porai valandų – bandėm susiveikt kokosų, kas pasirodo nėra taip lengva. Valandėlę bandėme juos nudaužti mėtydami kitus, ant žemės rastus papuvusius kokosus – nepasidavė, tada susiradome pačią žemiausią palmę ir bandėme nukrapštyti riešutus su ilga kartimi, plušome dar kokią valandą. Galiausiai nukovėme du pageltusius kokosus nuo medžio ir dar porą neblogų radom ant žemės, tada nešini jais patraukėme numanoma namų kryptimi. Vos po kelių minučių ėjimo pamatėme tarp medžių raibuliuojantį vandenį – neįprastas vaizdelis, tarsi sodas apsemtas jūros, o bangos ritasi tarp medžių kamienų.. pradžioje nenorėjome patikėti, bet galiausiai teko pripažinti, kad atsidūrėme priešingoje pusėje nei mūsų namai, o dar tarpe didžiulis džiunglėmis apaugęs kalnas – tiesaus kelio nebus. Reikia eiti arba atgal, kas užtruktų kokias tris valandas, arba pirmyn, kur neaišku kas laukia. Diena jau į pabaigą, po valandėlės sutems, o prožektorių nepasiėmėme. Visgi nusprendžiame eiti pirmyn. Tie kokosai ėjimo nepalengvina, kelis kartus galvojom išmest, bet nebuvo aišku, ar pasieksim šiandien namus, o geriamo vandens neturim, žmonių jau pusdienį nesutikom. Tad atkakliai tysėm kokosus toliau – prireikus bus ko atsigert ir pavalgyt. Temstant keliukas pradėjo platėti, sutemus priėjom kryžkelę ir Tomas susivokė, kur esame – vos valandėlė iki namų. Pakeliui dar užsukome į kavinę, sočiai pavakarieniavome. O kokosus dar kelias dienas valgydavom pusryčiams..
Pamažu pasinėrėm į ramų gyvenimą saloje. Įdomi buhalterija ten – įsikūrėme be sutarimo, kada išsikelsime – gyvenkit kiek norit. Šeimininkams priklausančiame restoranėlyje kiekvienas namukas turi savo apskaitos knygutę, į kurią rašai kada, ką ir kiek valgai, ką geri ir kiek tai kainuoja. O susimoki tik išsikraustant. Šiaip labai patogu, bet abejoju ar kokioje Lietuvoje tokia sistema suveiktų. Teoriškai gi gali labai lengvai prisukčiaut, niekas nieko neseka.. Bet panašu, kad tai veikia ir visur saloje ta pati sistema. Žinoma valgant kitur, susimoki išeinant, bet irgi – turi pats pasakyt, ką ir kiek valgei, gėrei.. Namukuose elektrą įjungia tik vakarais, nuo šešių. Vos veikiantį internetą buvo galima rasti vos vienoje užkandinėje. Jokių siūlomų pramogų turistams, kaip kad kitur būna visokie turai, nardymai ar dar kas. Tad čia kaip jau sugalvosi, taip ir pramogausi. O pačių turistų gan nedaug, didžioji dalis vidutinio amžiaus vokiečiai. Nemažai turistų su vaikais. Sutikom tokių, kurie kasmet į Koh Chang atvyksta jau dešimt ir daugiau metų. Vienas iš jų – invalido vežimėlyje sėdintis vokietis, dvidešimt metų gyvenantis Italijos pietuose, bet ir ten jam žiemos per šaltos, tad kasmet atvyksta pasišildyti į salą. Kitas – labai šnekus pusamžis Italas, pusę savo gyvenimo dirbantis penkių žvaigždučių viešbutyje, labai apsiskaitęs, nebuvo temos apie kurią neturėtų ką pasakyti, net apie Lietuvos istoriją kažkiek žinojo. Irgi prigąsdino, kad basi nevaikščiotume, nes yra ne tik nuodingų gyvačių, bet ir kažkokių didžiulių bei nuodingų šimtakojų mėlynom galvom. Vėliau matėm tokį, bet mažiuką, iš tikrųjų keistai atrodantis – šviesus su tamsiai mėlyna galva, nuodų neišbandėm. Šeip saloje teko matyt ir girdėt labai įvairios gyvūnijos. Matėm didžiulį varaną, toks rudas driežas, labiau panašus į nedidelį krokodilą. Taip pat pilna mažesnių driežiukų, gyvatę mačiau tik vieną, kai vos ant jos neužlipau – tysojo tiesiai ant kelio ir net negalvojo niekur trauktis, tokia žalia su apvaloka galva. Paukščių irgi matėm įvairių, nuo mažyčių spalvotų iki didelių rusvų erelių. Netgi matėm, kaip vienas jų pačiupo vargšą viščiuką ir nusiskraidino, turbūt ne salos aprodyt. Dar įspūdi paliko ragasnapiai, tokie dideli tamsūs paukščiai su masyviu dviejų aukštų gelsvu snapu, toli neskraido – tik iš medžio į medį, tingi gal. Saloje pirmą kartą išgirdau cikadą, pradžioj sunku buvo suvokt kas dedasi – jos skleidžiamas labai garsus zvimbimas labiau priminė kažkokį metalą pjaunantį mechanizmą, nei vabalo zirzimą. Gaila, pačios cikados pamatyti taip ir nepavyko. Užtat krabų prisižiūrėjom kokių tik nori. Kai tik jūra nuslinkdavo tolyn, mažyčiai krabukai išlįsdavo iš po tamsaus smėlio ir imdavo paišyti saules ir kitokius ornamentus aplink savo urvus. Netrukus visas paplūdimys atrodydavo kaip vientisas meno kūrinys. Didesni krabai tokiais niekais neužsiimdavo, ką jie dieną veikdavo nelabai aišku, gal tiesiog saulutėje šildydavosi, o vos tik žmogui priartėjus strimgalviais lėkdavo į artimiausią urvą arba į jūrą, jei netyčia neranda nei to nei ano, tada bando užsikasti smėlyje. Sutemus iš slėptuvių išlįsdavo dar didesni krabai, ir ne tik ant jūros kranto, bet ir visoje gyvenvietėje, ant takelių ir pan. Kartą pamačiau vieną kreivą tokį, pagalvojau užlipo kas nors ant vargšo, bet arčiau prilindus pasimatė, kad ten didelis krabas valgo tokį patį kaip pats, tik čiut mažesnį krabuką. Kanibalai.. Be krabų naktimis kur ne kur šliaužiodavo didelės sraigės, bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodydavo – arčiau pažiūrėjus paaiškėdavo, kad ten irgi krabas, sraigės name apsigyvenęs. Žodžiu, nematytos gyvūnijos apsčiai..
Vėliau, tyrinėdami salą, radom tokį miškelį, tarsi nedidelę dykumą – visur baltas žvyras, vaiduokliškai balti nudžiuvę medžiai, o danguje ereliai ramiai suko ratus, tarsi kokie maitvanagiai. Keista atmosfera. Tolėliau, už to mišk,o irgi netikėtas radinys – gėlo vandens tvenkinys. Tad būdavo kur pasimaudyt, kai jūra atsibosdavo. O smagiausias atradimas buvo mažytis vietinių gyventojų kaimelis, įsikūręs pačiame atokiausiame salos užkampyje. Keliasdešimt, tampriai vienas šalia kito, sustatytų bambukinių namukų. Dalis jų virš vandens – gali tiesiai pro langą išeit pasimaudyt. Nekreipiant dėmesio į šiukšles, kaimelyje pasisukiot buvo visai smagu. Gyvenimas atrodė ramus – dideliame bendrame, tarsi miesto aikštėje kieme, ant žemės ratais susėdusios įvairaus amžiaus moterys pliekė kortomis. Aplink zujo vaikai, kurie pamatę, kad fotografuojam, galiausiai pradėjo būriu sekiot iš paskos, maivytis ir tada prašyt parodyt kadrus. Kiek džiaugsmo.. O vyrai greičiausiai buvo išplaukę žvejot, ar kitų rimtų darbų dirbt.
Gyvenant saloje laikas tarsi sustojo. Jau po kelių dienų buvo sunku susigaudyti, kuri dabar diena ir kelintadienis. Jei ir išsiaiškindavom kartais, tai kitą dieną vėl nebeaišku, net nebesupranti, ar čia vakar aiškinaisi ar kada. Gera ten būti.. Planavom išvykti savaitę ten pasisukioję, bet atėjus dienai visi trys vienbalsiai sutarėm likti. Taip prabėgo daugiau nei dvi savaitės. Ir, jei kada pasitaikys proga, visai ten sugrįžčiau mėnesiui ar dar ilgesniam laikui.
O palikę salą toliau keliaujame į Tonsai paplūdimį Krabi regione, kur du draugai lietuviai kopinėja uolomis.
Leave a Reply