Ortodoksinė ekskursija

Retkarčiais būna dienų, kai atrodo, jog visa gamta prieš tave susimokė ir rengia galvoje tamsos festivalį. Aišku čia greičiausiai dėl nuovargio bei prasto oro ar dar ko. Nesvarbu. Bet gi yra patarlė – “Negirk dienos be vakaro.”, kuri šį mėnesį jau antrą kartą suveikia iš kito galo.
Gi vakar, jau šeštą valandą rengiausi prigult, kad užmigdyt tą festivalį. Netikėtai paskambino senai negirdėtas ir nematytas Julius Žėkas su pasiūlymu, kurio vos neatsisakiau dar neišklausęs, bet laiku susiėmiau. Siūlymas buvo eiti į ekspromtu suorganizuotą ekskursijikę po Šv. Dvasios cerkvę ir vienuolyną besiklausant kunigo Vitalijaus Mockaus pasakojimų. Kuris beje, kaip Julius pristatė, yra vienintelis pasaulyje ortodoksų kunigas lietuvis. Taigi, pasiūlymas priimtas ir jau septintą valandą susirinkome nedidelė grupelė žmonių prie Šv. Dvasios cerkvės. Cerkvę jau buvo ruošiamasi užrakinti, tad kunigas Vitalijus sparčiu žingsniu aprodė vidų. Įstrigo tai, kad toje cerkvėje yra palaidoti trys šventieji Vilniaus kankiniai, kuriuos ~1346 metais pagonys pakorė ant ąžuolo už tai, kad jie slapčiomis buvo priėmę stačiatikybę. O žodis palaidoti gal čia nelabai tinka, nes jų kūnai yra laikomi aprengti, apkloti žalia skraiste, tokiam relikvijoriuje su stikliniu dangčiu. Pačiame cerkvės centre. O tikintieji, per apeigas, gali bučiuoti jiems kojas. Kraupokai. Vėliau dar buvome pavedžioti aplink cerkvę, išgirdome daug įdomių pasakojimų apie ją, apie vienuolyną, kuriame šiuo metu gyvena ir moterys vienuolės ir vyrai vienuoliai, nors taip neturėtų būti; apie ten esantį viešbutį kuriame nemokamai gali gyventi studentai, apie visiems prieinamą dvasinę biblioteką ir kt.. (prasta mano atmintis visokiems faktams, tad daug čia nerašysiu, kad neiškreipčiau realybės). Vėliau, per senamiestį nužygiavome į Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės cerkvę, esančią Didžiosios gatvės pradžioje (prie “Prancūzparkio”). Tai kunigo Vitalijaus Mockaus valdos. Čia jis veda ortodoksų apeigas lietuvių kalba – kaip supratau, to niekur daugiau nebūna. Užsisėdėjom. Išlindom gal pusę vienuolikos, bet laikas neprailgo – kunigas nepailsdamas atsakinėjo į Juliaus klausimus. Atsakinėjo ilgais ir vaizdingais pasakojimais. Na dabar turiu šiokį tokį supratimą, kas tie stačiatikiai, kuo jie skiriasi nuo Romos katalikų ir pan..
Ačiū, Juliui už kvietimą ir dienos išgelbėjimą:) Ačiū kunigui Vitalijui Mockui už puikius pasakojimus ir knygelę.