Taigi, turėjau trumputes atostogas. Lėkiau Ispanijon pro Londoną. Pastarąjame praleidau porą dienų (trečiadienis/ketvirtadienis), ir ką galiu pasakyt? Nepatinka man tas Londonas. Ketvirtadienį Audriaus kaimynas lenkas Pawel, kuris išvežioja žurnalus po įvairias Anglijos parduotuves, sutiko pasiimti kartu. Važiavom į pietvakarius nuo Londono. Kelionė vaizdų atžvilgiu buvo nuobodoka – dalį kelio važiavom greitkeliais, kur nelabai ką ir pamatysi, o jei ir mažesniais keliais sukiojomės, vistiek nieko įpatingo nepamačiau. Net miesteliai, kuriuos pravažiavom, visi apstatyti fabrikais ar kt. industriniais dalykais, kas tikrai nesuteikia jiems jaukumo. Geriausia dalis buvo pietūs Felixstowe miestelyje. Įsitaisėme ant suoliuko su vaizdu į jūrą ir kapojome greičiausiai lenkiškas dešreles užsikąsdami bulkute. Įpatingo žavesio šiems trumpiems pietums suteikė vaizdas virš jūros – kažkoks lakūnas, lėktuvu, panašiu į dar karo metais skraidžiusius, sukiojo mierties kilpas ir darė kitus akrobatinius triukus. Smagu buvo pažiūrėti. Papietavom ir namo, didžiają kelio dalį praknarkiau. Tądien nuvažiuota daugmaž 500Km. Velniop tą angliją, skrendu į Ispaniją!:)
Penktadienio popietę nusileidau Valencijos mieste. Verta paminėt, kad lėktuvo nusileidimas buvo turbūt šiurkščiausias kokį iki šiol teko patirti. Artėjant prie žemės lėktuvas visaip purtės ir lingavo, kad net nemažas šurmulys kilo. O kai pasiekėm žemę ir lėktuve užgrojo standartinė melodija, pranešanti apie atvykimą, žmonės plojo ir džiugiai šūkčiojo – dar nebuvau to matęs (nesiskaito nusileidimai Londone iš Lietuvos ir atvirkščiai, kur žmonės ploja kaip patrakę kad ir po pačio švelniausio nusileidimo). Valencijoje neužsibūnu, sėdu į traukinį ir riedu į Albasetę. Tai nedidelis miestelis (170tūkst. gyventojų, visai Kaip klaipėdoje) pietryčių Ispanijoje, Castilla-La Mancha regijone, kuris yra rečiausiai gyvenamas visoje ispanijoje (plotas didesnis nei Lietuvos, o gyventojų tik 2 milijonai). Neilgai trukus atvykau, stotyje pasitiko Milda, nušvietė vakaro planą – berods dešimtą koncertėlis kažkuriame bariuky, o iki tol žvalgomės po Albasetę. Miestelis mažytis – skersai pereiti visą užtrunka pusvalandį. Tad iki koncerto spėjam papietaut, prasukt pro kelias dailias kavines, aplankyti paveikslų galeriją, kurioje buvo eksponuojami vieno tapytojo (deja nepamenu kokio) darbai. Mačiau paveikslų, kuriuos neatsisakyčiau pasikabint ant sienos:). Atėjo laikas koncertui. Milda supažindino su Nadia – ruse iš Klaipėdos, ir Ana – Ispane iš nepamenu kur, gal Madrido. Pats koncertėlis mažyčiam barely, mažytė grupelė – būgnininkas su būgnu ir viena lėkšte, vokalistas su gitara. Epizodiškai ir baro šeimininkai ar tai darbuotojai sudalyvaudavo pasirodyme. Grojo ir dainavo taip sakyčiau vangiai, be didelio entuziazmo arba jis atrodė perdaug dirbtinis. Geriausia dalis buvo, kai vokalistui/gitaristui nutrūko styga, ir kol jis ją keitėsi dainavo ir grojo žilstelėjęs baro (turbūt) šeimininkas, va jis tai gerai “pavarė”, nuoširdžiai 🙂 Po koncerto ėjom vakarieniaut (dvyliktą-pimą valandą) – Milda namie pagamino makaronų su alyvuogėm ir sūriu. Pasistiprinę kone visą naktį migravom iš baro į barą ieškodami geresnės vietos šokiams. Pats nekažką ten ir prišokau, nebuvo ūpo, o va panos ūžė. Milda su Ana konkuravo, kuri daugiau šypsosi:)
Šeštadienį Nadios draugelis vežė į Riopar miestelį paveizėt krioklių, gal šimtas kilometrų į vakarus nuo Albasetės. Artėjant prie miestelio lygumas pakeitė kalnai – negalėjau atsispoksot, o kelias pasidarė toks vingiuotas, kad galva pradėjo suktis. Galiausiai palikom mašiną ir iki krioklių keliavom mišku apie tris kilometrus. Pakeliui dar papietavom prisėdę ant nuvirtusios eglės. Beeinant tais vingiais tarp kalnų ir žiūrint į jų viršūnes taip ir norėjosi likti tenai kokiai savaitei, tiesiog paklajot.. Ech, gal kokį kitą kartą.. 🙂 Kriokliai Mildai nepaliko įspūdžio, sakė tikėjosi kažko daugiau. Na nebuvo tai didžiuliai kriokliai, bet kolkas didesnių nesu matęs. Pasifotkinom turistiškai ir atgal. Vakarėjant grįžom pas Nadią vakarienės, pagamino bulvių tortilija (Tortilla de patatas) – kaip supratau, labai populiarus Ispanijoj patiekalas. Buvom suplanavę visi traukti į kokią tai arbatinę rukyt kaljano, bet po aktyvios dienos plius sočios vakarienės dingo daugumai ūpas. Rūkėm su Milda, papliurpėm apie dalykus kol neužsidarė arbatinė.
Skmadienis, vėl susibėgome ta pati kompanija ir nuvažiavome į netoliese esantį parką, žaidėm trim-tris, paskui kašį:) Žiauriai karšta diena pasitaikė. Penktą valandą Milda supažindino su Aleksėjum iš Rusijos, su juo patraukėm į Koridą(!). Nusipirkom bilietus į pavėsį, bet nesugebėjome pataikyt po juo atsisėsti.. per ~dvi valandas saulėje galvelė paliko raudona kaip velnio – puikus gerų atostogų įrodymas grįžus į Lietuvą. Apie pačią koridą tikiuos parašyt atskirai, tai buvo pats įsimintiniausias dalykas iš šių trumpučių atostogų. Po to su Aleksėjum susiradom Mildą, o ji nuvedė picerijon. Vargu ar esu kada skanesnę picą valgęs.. Puiki buvo diena. O vakare, tiksliau naktį dar pasivaikščiojom su Milda po Albasetę, labai žvaigždėtas dangus buvo, tik mėnulio niekur nesimatė. Sugalvojom kelias teorijas, kur pastarasis anarchistas galėtų būt pradingęs.
Na ir viskas, atostogos galima sakyti baigtos. Kitą rytą, tiksliau dieną (nesuprasi kada toj Ispanijoj skaitosi rytas:) išvažiavau Valencijon, joje dar sugebėjau nupėdint vos ne trisdešimt kilometrų, bet galvelė jau buvo perpildyta įspūdžiais iš Albasetės, tad taip pasyviai dairiaus. Mirkiau suvargusias kojas Viduržemio jūroje.
Leave a Reply