Dezintegracija XIV

“Dezintegracija XIV” – tai toks kažkoks Klaipėdos meno kūrėjų sąjungos (MeKuSa) organizuojamas videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis. Labai čia čia festivalio aprašyt nebandysiu nes pradžioj nespėjau, o paskui tingėjau į tuos filmus eit, užtat išklausiau visą muzikinę ir išbandžiau beveik visą alkoholinę programą.
Trumpai apie muziką.
Penktadienis.
Pirmas Arma, ėmė ir prikalbino publiką bandyt kalbėt vien priebalsėm, tai kelias minutes visi burzgė šnypštė kaip beišmanė, kai jau biškį atsibodo kvailiot prasidėjo muzika. Tiesą sakant, bežiūrėdamas į video projekcijas ir klausydamas garsų bemat nugrimzdau į kažkokius apmąstymus, tai sumoje neatsimenu nei projekcijų nei muzikos nei tų apmąstymų. O po Armos, jau ne pirmą kartą matyti ir girdėti Rumunija iš berods Šiaulių apylinkių – ten Radviliškis ir pan. Sakyčiau pasirodymas buvo sklandžiausias iš visų matytų, nors neatrodė, kad vyrukams alaus trūktų. Žiauriai gera buvo išgirsti naujų gabalų. Daug fotkinau beklausydamas – dar gyvenime nesu tiek broko pridaręs, beveik į depresiją puoliau nuotraukas betvarkydamas, bet galų gale kai kurie kadrai gavos tokie blogi kad net geri. Baigės kažkada koncas, naktis dar nesibaigė ir nejučiom atėjo šeštadienis.
Praleidžiam dieną.
Praleidžiam filmus.
Klausom VRR (Verslo rizikos rezervas). Galvojau kad esu nekartą jų, gal tiksliau jos, klausęs, bet pasirodo klydau. Nu sakyčiau patiko, ramiai ir linksmai. Patinka panoms kikent pristačius dainą. Paskui bralis latvis Kodek, biškį molis pasirodė bo atėjęs prie savo aparatūros iškart ėmė ir išjungė praktiškai visą apšvietimą. Prie tų šviesų mano galvą būtų šimtą kart geriau atrodęs, o ir fotkint ne kažką. Muzika pradžioj su pasimėgavimu klausės, žaisminga ir spalvinga, bet link pabaigos suvienodėjo supaprastėjo, miego užsimaniau, tai nudūlinau namo vos tik pasirodymas baigės. A va fotkės: