Ką gi, liko paskutinė diena motoroleriui padrožt. Mildai diena nelabai užimta, tai nusprendžiam palėkt iki kažkokių karštų versmių. Kelias gavos nykokas – dalis nejaukiu greitkeliu, dalis niūriomis dykynėmis. O atvažiavus vieta tokia gan keistoka – vidury laukų tarp krūmų kelios balutės, kuriose iš vamzdžių trykšta karštas vanduo. Net per karštas, kad maudytis ir dar biškį supuvusiais kiaušiniais dvokiantis. Prie vienos balutės keli nudrengti foteliai, čiužinys, skarmalai ir kt šiukšlės. Atokiau priparkuoti keli hipių kemperiai. Žodžiu nei maudėmės, nei ilgai ten užsibuvom, nei norėčiau ten grįžt.. Parvingiavom namo per visokius apynaujus užmiesčio kaimukus/rajoniukus, irgi kažkokie bedvasiai.
Mieste užkandom ir tada nusimuilinau kelioms valandoms iki užtvankos, kur pirmomis dienomis buvau pastebėjęs seną apleistą kanalą. Palikau motorolerį prie kelio ir nuėjau aiškintis, kas ten per velnias. O ten toks griovys mūrinis, gal poros metrų pločio ir pusantro metro aukščio bortas. Pradžioje jau galvojau, kad reiks sukt atgal nieko nepešus nes viskas baisiai krūmais apaugę, vos eina praeit. Bet už keleto metrų krūmų sumažėjo, liko nuogas senas kanalas. Borto lygus viršus gal ~40cm pločio puikiai tiko pasivaikščiojimui, nors kartais praraja apačion atrodydavo gan grėsmingai. Dvejose vietose kanalas pavirsdavo į tunelį tiesiai per kalną, ten mačiau keletą kietai įmigusių šikšnosparnių, o vieną gal nemiga kamavo, tai praskrisdavo kartais visai pro ausis, bet praktiškai be garso, kaip vaiduoklis. Kanalo gale didelis baseinas, bet vietoj vandens tik rugiai ir piktžolės. Pasisukiojau ten valandėlę ir patenkintas grįžau pas motorolerį, pakeliui dar nubaidydamas kalnų ožiuką nuo uolos.
Leave a Reply