Antra stotelė – Chiang Mai, tai berods penktas pagal dydį miestas Tailande. Važiavome naktiniu autobusu, kuriam bilietą užsisakėme Bankoke, šalia hostelio įsikūrusioje “kelionių agentūroje” – faina kontorėlė: nedidelę pailgą patalpėlę dalinasi popieriais apsikasęs agentūros vyrukas ir kirpėja. Už kelionę sumokėjom beveik po 800 batų, kas yra kiek brangiau nei vidutinės kainos, atseit į kitus variantus nebebuvo bilietų – ant nosies karaliaus gimtadienis (gruodžio penktą), tai visi keliauja labai aktyviai. Ir iš tirkųjų jaučiasi kažkoks sujudimas – hosteliai perpildyti, šventyklos ir kiti svarbesni pastatai išpuošti girliandomis, gatvėse pilna geltonai apsirengusių tailandiečių, kažkokuom ypatinga ta geltona spalva pas juos. Taigi, sumokėjom už bilietus, bandom klaust kur stotis – sako būkit čia penktą valandą, dar pasitikslinom, ar tikrai viską teisingai supratom (gatvelė tai tokio siaurumo, kad motoroleriai vos pravažiuoja) – patikino, kad tikrai taip. Atėjom be dešimt penkios, o mūsų jau laukia tailandietė, paprašo bilietų ir liepia sekti paskui. Besekdami prieinam dar porą turistų su bilietais į Chiang Mai. Paskui vienoj sankryžoj visiems keturiems liepia palaukti, o pati nueina kažkur su bilietais, biškį sunerimau – gal nebegrįš, bet po keletos minučių paržygiavo su dar keturiais turistais. Žodžiu per pusvalandį tailandietė surinko ketvirtį autobuso, nuvedė visus prie erdvesnės gatvės, ir paliko laukt. Iki išvykimo valandėlė, per tą laiką susirinko dar kelios ‘ekspedicijos’ ir pajudėjom. Išvažinėjant iš Bangkoko pasijuto Bankoko didumas – nežinia kiek laiko važiavom, kol nebesijautė miestas, o didelė atkarpa kelio ėjo tokiu greitkeliu, pakeltu virš žemės tiek, kad galėjai matyti ką žmonės veikia šalimais stovinčių daugiabučių butuose, penktame-šeštame aukšte. Dvylikos valandų kelionė nebuvo labai patogi, bet galiausiai paryčiais atvažiavom. Paleido kažkokioj degalinėj, iki hostelio vėlgi nukeliavom pėsčiomis – apie trys km. Įsikūriėm visai smagiame kambaryje, ketvirtame pastato aukšte, praktiškai ant stogo, tame aukšte vienintelis kambarys, o likusi didelė erdvė – terasa be stogo.
Kiek pailsėję einam žvalgytis. Miesto centras taisyklingo kvadrato formos – greičiausiai kadaise buvusi ginybinė siena ar pan, vietomis likę jos likučiai, ir dar kanalas aplink visą centrą. Kvadrato kraštinė kiek daugiau nei pusantro kilometro ilgio (gal lygiai mylia). Vienas to kvadrato ketvirtis labai turistinis, bet ne tiek kiek Bangkoke. Čia, lyginant su sostinės turistinio rajono chaosu, visiška ramybė. Taigi porą dienų paklaidžiojom po tą kvadratą, vakarop prisipirkdavom vaisių iš turgelio ir grįžę įsitaisydavom terasoj, pažiūrėdavom kokį filmą ir miegot. Su miegojimu keli niuansai – sunku užmigti nuo karščio, o apie pirmą-antrą nakties pradėdavo giedot kažkoks trenktas gaidys ir nenustodavo, kol saulė nepatekėdavo. Bet nuovargis galiausiai nugali ir išsimiegoti pavyksta. Kambarį buvome užsisakę porai naktų, bet Chiang Mai taip patiko, kad viešnagę prasitęsėme dar penkioms naktims. Hostelis pasitaikė nelabai populiarus – per visą buvimo laiką buvo apsistojusios dar dvi kinės vienai nakčiai. Keista, nes hostelis už tą kainą tikrai labai neblogas (mokėjom 300 už kambarį nakčiai, vėliau dar kiek nusiderėjom), vieta irgi gan patogi – šalimais vieno iš kvadrato kampų.
Ai, vos nepamiršau karaliaus gimtadienio šventės. Jos kaip ir nematėm, tiksliau matėm kiek galėjom iš terasos, į miestą po ilgos dienos nebepaslinkom eiti. Keistoku laiku – 19:15 viename šone pasimatė dideli fejerverkai (gal čia koks tikslus karaliaus gimimo laikas?), o po dar kelių minučių į žvaigždėtą dangų pradėjo kilti degantys aitvarai, jų nebuvo labai daug, bet gražu..
Leave a Reply