VietNam: nuo Huế link Ninh Binh

Iš Hue toliau patraukėm atokesniais nuo jūros keliais. kažkokių super ypatingų nuotykių nepasitaikė.
 
Kilometriniai laiptukai
Šalia vieno miestelio žemėlapyje užmatėm, kad netolimo kalno viršukalnę galima pasiekti motociklu, nusprendėm ten sutikti saulėlydį. Bet likus pusantro kilometro iki viršūnės kelias baigėsi ir prasidėjo laiptai.. tokie senstelėję ir samanoti. Įgrūdom Priplaukėlį į krūmus ir nupėdinom laiptais. Jie tęsėsi praktiškai visą kelią, dažnai ir pabaigos nesimatydavo, geras vaizdas. Turbūt ir geresnis už tą, kurį radom viršuje. Ten buvo šventyklėlė ir viskas apaugę mišku. Saulės tik kraštelį tarp medžių spėjom pamatyti. Iš informacinių užrašų galima suprasti, kad ties tuo kalnu vyko kažkoks didžiulis mūšis per Amerikos karą (tas kur amerikonai vadina Vietnamo karu).

 

Plytų kepyklėlė
O šalia kito miestelio žemėlapyje radom keliasdešimties kilometrų kelią aplink kalną, saulei besileidžiant jį ir apvažiavom. Ten labai patiko užtikti plytų fabrikėliai, kokie aštuoni, visi vienodi ir tvarkingai išdėstyti vienas šalia kito abejose kelio pusėse, visai kaip kad būna strateginiuose žaidimuose. Pats fabrikėlis, kaip supratau, tai pastatas tarsi didelė krosnis su aukštu kaminu per patį vidurį. Darbininkai lauke suformuoja ir išdžiovina plytas, tada sukrauna į tą varganai atrodantį pastatėlį ir viduje kūrena malkas, kol plytos išdega.
 
Žvejų kaimelis
Šio etapo kulminacija buvo, vėlgi Andriaus parekomenduotas, žvejų kaimelis įsikūręs nuošaliame įškyšulyje, kur patys niekad nebūtume sugalvoję nusukti, nes pakely buvo vien didžiulės gamyklos ir kelių tiesimo darbai. Tad buvom maloniai nustebinti, kai persiritę per kalvelę išvydome tankiai namų prigrūstą kaimelį. Ten praleidom porą dienų, nesutikom ne vieno turisto, taigi visas vietinių vaikų dėmesys atiteko mums – pastoviai iš paskos sekiodavo būrelis smalsuolių.
Toliau varysim ieškot normalių kalnų.
 
 

Leave a Reply