Tailandas: Ranong

Į Ranong atvykome vos švintant. Nuo autobusų stoties iki uosto apie 6-7km, tad nusprendžiame eiti pėsčiomis. Miestelis dar tik bunda, tad viskas ką pamatėm – tai apytuštės šiukšlinos gatvelės, kur ne kur apsimiegoję tajai žadinantys savo motorolerius ir važiuojantys kur jiems priklauso, žinoma nepamiršdami mums nusišypsoti bei pamojuoti. Pagal stiprėjantį žuvies kvapą buvo galima suprasti, kad judame teisinga kryptimi. Apie devintą jau sėdime prieplaukoje su bilietais po 200 batų į Koh Chang salą. Nedidelė prieplauka, įsikūrusi pailgos įlankos gale, atrodė ganėtinai keistai – vandens tiek, kad iš pirmo žvilgsnio praplaukti galėtų tik nedidelė valtelė. Prie pat prieplaukos platesnė balutė ir prišvartuoti trys laivukai – du mediniai su grėsmingai atrodančiais sunkvežimių varikliais ir vienas modernus greitaeigis kateris. Ganėtinai kontrastingas vaizdelis. O dar tolėliau ant žemės prigulę įvairiausi laivukai. Pasirodo, kad Tailande jūra mėgsta potvynius-atoslūgius ir mes pataikėm kaip tik ant atoslūgio piko. Ant, šalia prieplaukos atsiradusio, sausumos ruoželio įžiūrėjom begalę juokingų krabukų – tokie su viena didžiule, vos ne už kūną didesne žnyple, kurią mojuodami vienas kitą gąsdina. Kol spoksom į nematytus gyvūnėlius vietiniai į laivuką krauna visokias prekes: maistą, vaisius bei ledo luitus. Tie ledo luitai atrodo neįprastai – galvodavau, kad čia tik filmuose apie senesnius laikus taip būna. Iki dešimtos valandos visos prekės buvo sukrautos, keleiviai sulipę ir išplaukėm į salą.
Po savaitės saloje išseko grynų pinigų atsargos, tad parplaukiau į Ranong nusiaubti kokio bankomato. Iki grįžtančio laivo buvo beveik pusdienis. Tad kažkiek paslampinėjau po uosto rajoną. Bardakėlis toks.. Palei pagrindines gatveles pilna visokių servisiukų, parduotuvėlių, valgyklėlių ir pan., Kartais nesuprasi, ar ten kas dirba ar ne, nes dažnai nebūna jokio prižiūrinčio žmogaus, bet jei sustoji akimirkai, tai tuoj atbėgs iš kur nors helou helou. Arba kitas įprastas vaizdelis – prekės išdėliotos ir tarp jų miega kaip nors patogiai įsitaisius pardavėja, nedrąsu žadint. Nuo pagrindinių gatvių atsišakoja siauresni akligatviai, aplink kuriuos įvairiuose butukuose gyvena tajai. Kiek teko į tokius akligatvius įlįsti, tai irgi bardakėliai.. daug kur pilna šiukšlių, nudriskusių šunų, katinų, vištų, net porą pririštų, po šiukšles besiknaisiojančių, beždžionių teko matyt. Patys tajai, gal tiksliau moterys su vaikais sėdi prie įėjimų ir užsiiminėja neaišku kuo arba žaidžia kortomis, o vyrai matyt darbuojasi uoste arba jūroje. Ale tos jų šypsenos paperka, visai smagu ten sukiotis. Vėliau radau turgelį, ten nusipirkau ananasą, arbūzą, drakono vaisių, porą papajų ir dar kažkokių nematytų, į kriaušes panašių dalykų. Tada prisėdau valgyklėlėje, kur mačiau, kad gamina pad thai, tad maisto užsisakymas nebuvo komplikuotas, ir kas smagiausia – didžiulė gardi porcija, sumokėjau 70 batų už patiekalą ir mažą skardinę alaus, labai pigu. Pasisotinau ir išplaukiau atgal į Koh Chang..

Leave a Reply