Su naujais metais!:)
Šiandieną buvo puikus oras, ta proga nulėkiau pažvalgyt iki šiol tik nuotraukose matytos Pūčkorių atodangos. Drauge pasivaikščioti pasiėmiau ir nelauktai vidurnaktį prabudusį liūdesį. Atodangą rast pavyko lengviau nei tikėjaus, pasirodo visai prie pat Vilniaus. Skardis tikrai nemažas, nusiverst nelinkėčiau niekam. Taigi pažvalgiau iš viršaus, vėliau nusileidau apačion – ir iš ten ir iš ten vaizdai smagūs. Prieš kopiant atgal, dar prasukau pro kažkokius griuvėsius – iš praeivių nugirdau, jog tai buvusios patrankų liejyklos likučiai. Šalia tų griuvėsių stovi keli naujesni, bet jau senokai apleisti, išdaužytais langais ir išluptomis durimis pastatai. Vieno jų antro aukšto palangėje užmačiau ramiai tupintį ir snūduriuojantį katiną. Išsitraukiau fotiką ir tykiai, stengdamasis neišbaidyti, artinausi prie jo gaudydamas kadrą kitą. Galiausiai buvau veik prie pat to kudloto geltonakio, o jis demonstratyviai nekreipė į mane dėmesio. Kartkartėm tingiai atsisukdavo tokiu arogantišku žvilgsniu, ale jam nė motais. Galiausiai ištiesiau ranką jį paglostyt ir kaipmat dingo visi jo išdidumai – pradėjo murkt ir staipytis kaip beišmanydamas:) Tai taip apsikeitėm šypsenom ir iškeliavau namo, o jis liko toliau rymot savo lange.
Tai visai nebloga vieta pasivaikščiojimui ta Pūčkorių atodanga, ypač jei nėra laiko važiuoti kur toliau už miesto.
Kaimietiz
SCHitas kasharas… legendinis.