VietNam: nakvynė su policininkais

Jau kuris laikas keliaujam įvairiausiais Vietnamo keliukais. Ir va pasitaikė tokia įdomesnė atkarpėlė, kai šiek tiek nusivylę nykiais keliais arti jūros pakrantės, ties Tp. Qui Nhơn pasukom atgal į žemyninę dalį.
 
Ryžiai ir kalvelės
Pirmą dieną nieko išskirtinio, didžioji kelio dalis greitkeliu (Jų žymėjimas google žemėlapiuose prasideda QL raidėmis, stengiamės jų vengti). Vos tik iš jo išsukus į smulkesnį kelią nebesinori spausti gazo, važiuojam lėčiau daugiau žvalgydamiesi. Aplink dominuoja žali, subtiliai kvepiantys ryžių laukai, jaukūs ir mažiau jaukūs namukai. Po kelesdešimt kilometrų apsistojam prabangiam, dviejų žvaigždučių viešbutyje. Saulei besileidžiant dar spėjam pasisukioti po nuostabiai gražias apylinkes, tada užkandam sriubos ir miegot.
 
Sekančią dieną keliaujam link taško, kurį “google maps” randa įvedus į paiešką “hotels” (kažkaip praignoruojam tą faktą, kad kitame, lygiagrečiai naudojamame žemėlapyje, ten net kelių nėra išpiešta, ir kad “viešbučio” pavadinimas išvertus iš vietnamiečių kalbos reiškia kažkokį radijo bokštą..). Kelias žemėlapyje geltonos spalvos – suprask normalus, asfaltuotas kelias. Kelis kilometrus toks ir buvo, kol privažiavom didžiulę užtvanką. Toliau keliukas sumažėjo iki duobėto betoninio siauruko, kur iš bėdos išsitektų automobilis, bet tokių, berods, nesutikom. Vingiuojam 20-30kmh greičiu, prasideda kalnuotos vietovės, už kiekvieno posūkio vis gražesnis kraštovaizdis. Tik gaila, kad aukščiau ryžiai dar nesusodinti, tad galim tik įsivaiduoti, kaip nuostabiai atrodys tos ryžių terasos prisipildžiusios žalumos. Biškį gailimės, kad nepavalgėm prieš išvažiuodami. Pakeliui jokių miestelių neužtinkam, bet dar turim porą mangų ir drakono vaisių, kurį sudorojam ant vienos iš kalvelių grožėdamiesi kelių šimtų metrų praraja tarp kalnų. Važiuodami toliau jau suvokiam, kad nėra šansų, jog numatytame taške rasim viešbutį. Bet viltis nemiršta, judam toliau, prisimenam, kad neturim žiebtuvėlio, jei netyčia prisireiktų lauželį susikurt nakvojant palapinėję. Tad pagaliau privažiavę nediduką kaimuką su keliom parduotuvikėm įsigyjam žiebtuvėlį ir šio bei to užkasti.
 
Kažkur ten ir apsistojom
Likus dvylikai kilometrų iki “taško” įsukam į neasfaltuotą, kartais į amerikietiškus kalnelius pavirstantį takelį. Pažymėtame žemėlapio taške net nebuvo jokio pastato, tik kavamedžių plantacija. Nusprendžiam važiuoti tuo takeliu toliau – už keturių kilometrų matėsi sankryžėlių, kas galbūt reiškia kaimuką. Dar stabtelėjom viename posūkyje, iš kurio atsivėrė kerintis vaizdas su debesyse pasislėpusios saulės nutviekstais kalnais ir tarp jų pūpsančiu kaimeliu. Tada keli kilometriukai stataus betonuoto takelio ir keliais šimtais metrų žemiau randam kaimelį. Per minutėlę visą pervažiuojam, viešbučių neužmatom. Ženklais klausiam vietinių vaikinų, kur galėtumėm išmiegot – visi sutartinai rodo į kažkokį aptvertą, iš pažiūros valstybinį pastatą. Nuvažiuojam, stabdelim ties didžiausiu pastatu, pašūkaujam, papypsim, bet žmonių nematyt. Tada iš šalia esančios lyg ir parduotuvės ateina moteriškė, rankšluosčiu besišluostydama ką tik išplautus plaukus, pasiaiškina ko čia ieškom, irgi patvirtina, kad čia galėtumėm miegot, bet kad jau nieko nėra tai pasiūlo nakvynę pas save namie. Apsidžiaugiam, nusimetam kuprines ant didžiulės, gal du metrai ant keturių masyvios medinės lovos (turėtų svert kokią toną). Klausiam kur pavalgyt, kaip tik tuo tarpu užsukus moteriškė moja važiuot paskui ją. Nuvažiuojam į kitą kaimo galą už trijų šimtų metrų, ten suorganizuoja PHO sriubos su dideliu šmotu riebios kiaulienos. Iš to alkio netgi buvo skanu. Bevalgant dar išlindo besišypsodamas dėdė su pora stiklinių ryžių samagono, įkalėm po vieną (Karolinai deja nepasiūlė), tada antrą ir, susimokėję 80 tūkst. pinigų (brangokai, gal degtinę priskaičiavo..) grįžom į nakvynės vietą. Gavom tradicinės FIN kavos su pienu už standartinę, 20 tūkst. kainą. Kol kava varvėjo, Karolina, išsitraukusi spalvotų pieštukų dėžutę, netruko susidraugauti su dviem smalsiom mergaitėm. Pripaišė kolibrių, namų ir visokių dalykų.
 
Tokie po kaimą lakstė
Užklausus namiškių tualeto, moteriškė su vyru kažką padiskutavo ir turbūt nusprendė pasiųst ne į savo tualetą. Vyriškis palydėjo iki pastatų kitapus gatvės, kur dieną nesėkmingai ieškojom nakvynės. Ten suradom tris vyrukus, vienas liepė man sėst prie stalo, įpylė arbatos (arbatos Vietname įpila praktiškai visur, kur tik prisėdi), standartiškai paklausinėjo iš kur aš ir pan. Pradėjau dvejot, ar teisingai mane suprato, ko aš čia atėjęs, bet išgėrus arbatą vyrukas sako “Tualet, lets go!”, na ir nuvedė į tualetą. Grįžtant gavau dar puodelį arbatos ir parėjau namo. Karolina su mergaitėm toliau paišė šedevrus. Netrukus namiškiai pakvietė prie savo stalo vakarienės. Ant stalo puodas bulvių (pirmąkart Vietname valgėm paprastas bulves) sriubos, indas virtų kiaulės ausų ir ryžiai. Ausys, pamirkytos į sojos padažą su čili pipirais ir užkandant ryžiais, susivalgė labai skaniai. Tuo tarpu kažkas atvežė vištą bulviniam maiše, numetė į kampą. “Čiken čiken” pasidžiaugė visi, dar kažką paaiškino, nieko nesupratom. Tuo tarpu Atvažiavo kažkokia, kaip paaiškėjo, anglų kalbos mokytoja biškį šnekanti angliškai, taip pat atėjo du “tualeto vyrukai”, bet dabar jau pasipuošę uniformomis, paaiškėjo kad vietiniai policininkai. Visi susėdom lauke prie tradicinės arbatos. Valandėlę anglų kalbos mokytoja pavertėjavo. Paklausinėjo iš kur mes, ką čia veikiam ir pan. Ypač įdomu buvo, kaip atsidūrėm būtent šitam kaime, nelabai ir galėjom paaiškint, tai galiausiai sakom, kad pasiklydom. O vienas policininkas tuo tarpu bloknote kažką vis užsirašinėja. Matyt uždokumentuos mūsų apsireiškimą kokiam nors policijos žurnale, kaip reikšmingą įvykį. Taip pat išsiaiškinom, kad visgi miegosim pas policininkus. Tai susikrovėm kuprinies atgal ant motociklo, bet teta pamatėm, kad padanga tuščia. Namiškiai nuramino, kad pasirūpins motociklu ir liepė palikt jį pas juos namie. Vėl nusikrapštėm mantą nuo Priplaukėlio ir nupėdinom pas policininkus. Mums išskyrė vieną iš greta sustatytų trijų lovų, netgi karštą dušą gavom. Nusiprausėm ir sėdom gert arbatos su viršininku. Bandėm susikalbėt su google translate programėle. Tenka pripažint, kad visai naudingas daiktas, nors ne visada labai aiškiai, bet eina suprasti, apie ką eina kalba. Išsiaiškinom, kad reikia eiti valgyti tos vištos iš maišo. Vėl grįžtam kitapus gatvės, ten jau čirška paskersta višta ant laužo šalia gatvės. Višta kepa išdarinėta, bet su visom kojom ir galva. Nelabai apetitingai atrodo, bet skoniui netrukdo. Susirinko namiškiai ir visi trys policininkai. Surijom vištą ir dar alaus gavom, kad nepaspringt. Na ir miegot, mes į savo lovą, policininkai į likusias dvi. Vienas jų, beje, dar valandėlę treniravosi counter-strike lošt (čia toks šaudo-gaudo kompiuterinis žaidimas).
 
Viršininkas stumia Priplaukėlį pas remontininkus
Atsikėlėm dar prieš aštuonias, viršininkas liepė eit pusryčiaut kartu, tuo tarpu dar nustūmė motociklą pas remontininkus. Pavalgėm toje pačioje vietoje, bet jau skanesnės sriubos, nebe su riebia kiauliena (nežinau, kaip taip pavyko užsisakyt). Tada nuėjom, susirinkom suremontuotą motociklą ir prisėdom pakelės namuko kieme kavos ir atsisveikinimo kalbų. Verta paminėt, kad tą rytą viršininkas niekur mums neleido išsitraukt piniginės, tad nakvynė, pusryčiai, kava ir padangos tasymas nieko nesukainavo. Išvažiuojant jis dar mus palydėjo dešimt kilometrų iki sankryžos, kad įsitikintų, jog nepaklysim.
 
du remontai per dieną
Be abejonės, kol kas labiausiai istrigusi dienelė šioje kelionėje. Na, o šiandien keliavom į miestelį, kur tikrai yra viešbučių. Plačiu keliu. Tik sutaisyta padanga vėl prakiuro po dvidešimties kilometrų, ką tik buvom pravažiavę nedidelį kaimelį pakelėje, tad stumiam motociklą link ten. Bestumiant kažkoks linksmas dėdė pravažiuodamas padrąsina, kad gera linkme stumiam ir jis pataisys mums padangą. Pakelėj dar į pagalbą prisijungia jaunas benzino pardavėjas neblogai kalbantis angliškai. Neilgai trukus galim tęsti kelionę. Dar, gavę kvietimą, stabtelim pas benzino pardavėją kavos ir judam toliau.
 
Gps rodo, kad vis priartėjam 1 Km aukštį ir labai džiaugėmės, kai iš trečio karto pakilom virš kilometro, nors važiuoti buvo jau gan vėsu. Važiavome per debesis – prasidėjo silpna dulksna, bet lietpalčių nesidėjom, nes optimistiškai manėm, kad tuoj kalvos nužemės. Bet aukštimatis rodė vis aukščiau ir aukščiau, o dulksna vis stiprėjo. Optimizmas kažkodėl neblėso, kol drabužiai buvo kiaurai šlapi ir, taip sakant, “nebeapsimokėjo” to lietpalčio dėtis. Svaičiojam, kaip reikės džiaugtis, kai grįšim į žemiau vieno kilometro aukštį. Bet taip ir neteko pasidžiaugti – nuvažiavom per tuos debesis apie penkiasdešimt kilometrų ir susiradom viešbutį ~1100m aukštyje. Gerą pusvalandį šildėmės karštam duše kol galūnės atšilo. Tada dar nupėdinom su maikutėm iki miestelio, kuris pasirodo ne taip ir arti – 2.5 km. Suvalgėm karštos sriubos ir nusipirkom vaisių. Sukdami link namų, svaičiojom, kaip gerai dabar būtų taksi ir, tarsi išgirdęs mūsų mintis greta stabtelėjo vyrukas, ne su taksi, bet su motoroleriu. Sako šokit, dvejojom gal pusę sekundės ir už poros minučių jau buvom namie.
 
Labanakt. Ryt bandysim ištrūkt iš debesų.
 

Leave a Reply