VietNam: Hošiminas

 
Bilietus į Vietnamą pirkom dar prieš naujus metus, būdami Tailande. Pigiausiai gavom sausio 25-ai dienai į Ho Chi Minh miestą (buvęs Saigonas). Preliminarus planas buvo: atskristi, apsistoti porai naktų, nusipirkti motociklą iš StyleMotorbikes ir keliauti kur akys mato. Bet susisiekus su motociklų pardavėju gavom naujos informacijos, kad nuo sausio 26 dienos Vietnamas “sustos” penkioms dienoms, mat vyks pati svarbiausia šventė Vietnamo kultūroje – Naujieji metai pagal Mėnulio kalendorių. Taigi motociklą nusipirkt pavyks geriausiu atveju Vasario pirmą. Ta proga per Airbnb užsisakom nakvynę aštuonioms naktims. Vėliau, motociklų pardavėjai persigalvojo ir nusprendė dirbti per šventes, bet planus keisti jau buvo per vėlu.
 
Tad sausio 25-osios popietę nusileidom Saigone, be jokių trikdžių praėjom pasų kontrolę, išsiėmėm kelis milijonus pinigų iš bankomato ir, sėdę į autobusą, patraukėm miesto centro link. Jau buvo sutemę, miestas mirgėte mirgėjo nuo naujametinių papuošimų. Išlipę centre patraukėme namo, pėščiom apie tris kilometrus. Didžiausias iššūkis buvo pereiti motoroleriais paplūdusias gatves – perėjos yra, bet motoroleriai ir mašinos tikrai nesustos praleisti pėsčiųjų, tu tiesiog turi eiti lėtai ir užtikrintai, tarsi užsimerkus, eismas tave aplenks. Įveikę keletą didesnių ir mažesnių gatvių susiradome namus. Ten pasitiko angliškai beveik nešnekantys, bet nepaliaujamai besišypsantys, teta ir dėdė. Įsileido į savo super švarius ir jaukius namus. Namas erdvus, penkių ar šešių aukštų su dvejomis terasomis ant stogo. Mus įkurdino trečio aukšto kambaryje melsvomis sienomis.
 
 
Po poros dienų, laikantis Naujųjų metų tradicijų, namo sugrįžo du šeimininkų sūnūs gyvenantys Singapūre. Jie puikiai šnekėjo angliškai, tad per ateinančias dienas sužinojom įvairių dalykų apie jų gyvenimą ir Vietnamo kultūrą. Patiko atsakymas į klausimą ar jie šiame name gimė ir užaugo – sako “taip, čia gimėm ir augom, tik pradžioje namas buvo vieno aukšo, vėliau “patobulintas” iki dviejų, na o dabar jau šešių. Mama pati suprojektavo.”. Vėliau atkreipėm dėmesį, kad senesniuose rajonuose visi namai skirtingi, siauri, jei plečiasi, tai tik aukštyn. Dar įdomu buvo išgirsti pasakojimų apie religiją ir kultūrą. Sakė, kad jų giminė neišpažįsta jokios religijos, tačiau meldžiasi kažkokiems dievams ir atlieka visokius ritualus pagal Vietnamo tradicijas. Pavyzdžiui, per Naujuosius metus matėme žmones prie namų kūrenančius visokius popierius. Tai broliai papasakojo, kad čia tokia tradicja – deginami (netikri) pinigai, namai ir kitokie turtai, taip jie nukeliauja į pomirtinį pasaulį protėviams.
 
Aštuonios dienos tuose namuose ne tik kad neprailgo, bet vėliau užsilikom dar penkioms naktims. Labai jau svetingi šeimininkai, kartais eidavom pusryčiaut, bet taip ir nepasiekdavom suplanuotos vietos, nes pakeliui būdavom priviliojami prie stalo atsigerti kavos, netrukus atsirasdavo ir pusryčiai. Pusryčiai užsitęsdavo ir virsdavo pietumis, o tada atgal į kambarį perpildytais pilvais. Nepaisant šių kliūčių pavyko surasti rajone mėgiamų vietų pavalgyti ir kavos atsigerti.
 
 
Kalbant apie kavą, buvo kiek netikėta, kad ji tokia populiari Vietname – kavinės ant kiekvieno kampo. Paprastai užsakius kavos su pienu būna atnešamas mažytė stiklinė, kurios dugne jau pripilta kondensuoto pieno, ant viršaus uždėtas geležinis, skylėtu dugnu, puodelis, o jame verdančiu vandeniu užpilta kava, kuri lėtai varvena į stiklinę. Jei kavą užsakai su ledu, tai papildomai atneša pilną ledukų stiklinę, į kurią susipili šviežiai išvarvėjusią kavą kartu su kondensuotu pienu (prieš tai sumaišęs). Kavą į Vietnamą užvežė prancūzų kolonizatoriai, kaip, beje, ir bagetes, kurių irgi pilna ant kiekvieno kampo. Vienas mėgiamiausių patiekalų pusryčiams – kepti kiaušiniai su bagete. Tuos kiaušinius ne šiaip sau iškepa, o paima tokią špižinę, stilizuotos karvės formos keptuvėlę, ją stipriai iškaitina ant ugnies ir įmuša kiaušinius (arba vieną kiaušinį ir šalia jautienos ar sasyskų) tada dar biškį pakaitina, užpila kažkokio skysto padažo ir iškart atneša tau ant stalo dar visą spirgančią kunkuliuojančią. Super skanu:)
 
 
Kažkurią dieną nusipirkom motocikliuką. Tada biškį daugiau pavažinėjom po Saigoną ir jo priemiesčius. Įdomu buvo pastebėt, kad yra smarkiai skirtingų rajonų – nuo visiškų lūšnynų iki prabangių, su didžiulėmis privačiomis vilomis, plačiomis gatvėmis ir apsauginiais kiekvienoje sankryžoje. Kur yra vietos šaligatviais pasivaikščioti, ar net žolynų damai šunį pavedžioti. O šiaip mieste nelabai kas vaikšto – važinėja motoroleriais, šaligatvius irgi naudoja važiavimui, net po turgų daugelis motoroleriu važinėja, nors ten vos eina su žmogum prasilenkti. Dar populiarus dalykas – parduotuvėlės, į kurias žmonės ne užeina, o tiesiog privažiuoja motoroleriu, pasako ko reikia ir pardavėjas viską surenka, sudeda i maišelį ir paduoda tiesiai motoroleristui. Su gatvės maistu tas pats – privažiuoji, nenulipęs užsisakai maišelį sriubos ir važiuoji valgyt namo. O parvažiavus namo motorolerį reikia įsivaryt į svetainę ir užsidaryt duris nakčiai, kad nepavogtų.
 

Leave a Reply